Atgimusi S.Kymantaitės-Čiurlionienės „Šventmarė“

Kas pasakys, kad mažesnių miestų teatrai prastesni už sostinės ar kitų didmiesčių. Tiesa, ten vaidina gal ne tokie įžymūs aktoriai ir režisierių pavardės gal kiek mažiau žinomos, tačiau publika spektaklius lanko, ploja iš visos širdies, o ypač tada, kai vaidinama lietuvių dramaturgija.

Alytaus miesto teatras - bene vienintelis šalyje, kuriame kryptingai puoselėjama lietuvybė. Čia „įsikūrė“ ir gal kiek literatūros nuošalėje likusios Sofijos Kymantaitės-Čiurlionienės apysakos „Šventmarė“ personažai.

Po kelių dienų naująjį, jau 24-ąjį, teatro sezoną alytiškiai pradės šio lietuviško kūrinio premjera. „Šventmarė“ - spektaklis, pastatytas pagal Liucijos Armonaitės inscenizaciją, remiantis rašytojos ir visuomenės veikėjos S.Kymantaitės-Čiurlionienės apysaka. Beje, šiuo metu Lietuvos kino teatruose sėkmingai rodomas filmas „Laiškai Sofijai“ apie Mikalojaus Konstantino Čiurlionio gyvenimą, kuriame nemažai dėmesio skiriama ir jo žmonai Sofijai, galbūt paakins atidžiau pažvelgti ir į rašytojos, visuomenės veikėjos ir tautiškumo puoselėtojos kūrybą.

Idėją subrandino aktorė

Kaip kilo mintis imtis S.Kymantaitės-Čiurlionienės apysakos perkėlimo į sceną? Įdomu tai, kad ši mintis kilo aktorei Agnei Gregorauskaitei, neseniai šventusiai savo 75-metį. Dar praėjusių metų vasarą ji paskambino savo bičiulei dramaturgei L.Armonaitei ir labai įkvėptai pasakojo apie savo seną svajonę suvaidinti S.Kymantaitės-Čiurlionienės apysakos „Šventmarė“ heroję.

„Šis kūrinys niekada nebuvo inscenizuotas, niekur nebuvo pastatytas, o tai yra labai ryškus, gražus ir nūdienai aktualus personažas. Labai gaila, kad iš sceninės interpretacijos iškrito kai kurie labai svarbūs personažai, pavyzdžiui, knygnešiai, Juozas Tumas-Vaižgantas. Išliko tokia kiek komiška istorija, bet tokių gal žmonėms ir reikia, o ypač kai mažai žinome apie S.Kymantaitės-Čiurlionienės, mūsų tautos genijaus mylėtos moters, kūrybą. Aš ir norėjau suvaidinti tokį smagų vaidmenį, nes man, sulaukusiai 75-erių, vaidinti tragiškai besibaigiančias istorijas paprasčiausiai nesinori. Scenoje numirti yra sudėtingas reikalas. Geriau jau su ta nelaukiama viešnia tokiame amžiuje nesusidurti, nes toks susitikimas, kad ir scenoje, veikia žmogų psichologiškai. O čia man buvo įdomu pažaisti manipuliatorės, gudruolės tema. Be to, juk tai pagrindinis vaidmuo, o tokių mano sceniniame gyvenime beveik nebuvo“, - džiaugėsi savo nauju darbu aktorė. Ji kiek nustebusi, kad jos seniai puoselėta, o L.Armonaitės pritaikyta scenai idėja nesusidomėjo joks sostinės teatras, o jų čia yra daug. Tad aktorė dėkinga Alytaus teatrui, kuris susidomėjo „Šventmare“, o režisierius Arvydas Kinderis besibaigiant sezonui ėmė ir pastatė šį šmaikštų vaidinimą. Juo rugsėjo 19 d. pradedamas naujasis provincijos teatro sezonas. Beje, A.Gregorauskaitei labai patiko ir pats Alytaus teatras, jauki atmosfera, aktoriai, su kuriais jai teko ir teks vaidinti. „Tai puikūs jauni žmonės, o aš su jaunimu moku sutarti, beje, kaip ir mano jau anapilin išėjusi mama, garsioji ilgametė teatro režisierė Kazimiera Kymantaitė“, - teigė A.Gregorauskaitė, neseniai išleidusi knygą apie įžymią savo mamą.

Pasijuto tarsi detektyvė restauratorė

„Perskaičiau apysaką ir nustėrau: kiek daug mūsų dienų aktualijų istorijoje, pasakojančioje apie XIX a. pabaigos Žemaitijos miestelio tuometinės Rusijos imperijos pakraštyje gyvenimą, kaip trykšta neįtikėtinai originalus humoras! Ėmiausi rašyti kūrinio motyvais sceninį variantą, o A.Gregorauskaitė ieškojo sostinės teatro ir režisieriaus bendraminčio. Deja... Tuomet prisiminiau Alytaus miesto teatrą, kuriame daug dėmesio skiriama nacionalinei dramaturgijai, - pasakojo L.Armonaitė. - Gavome Kultūros rėmimo fondo paramą jau vien todėl, kad kūrinys tiko paskelbtiems Tarmių metams ir atsirado viltis, kad „Šventmarė“ gali būti pastatyta...“

Ar pjesė skiriasi nuo literatūros kūrinio? „Labai skiriasi. Rašydama pjesę kartais pasijusdavau tarsi detektyvė restauratorė, - šypsosi dramaturgė. - Juk S.Kymantaitė-Čiurlionienė „Šventmarę“, kurios veiksmas vyksta spaudos draudimo metais, rašė 1937-aisiais, daugelį dalykų nužymėdama punktyru. Net veiksmo vieta Kuliai apysakoje vadinama Duliais. Siekiau atkurti istorinius dalykus. Įvairiai ieškojau šaltinių, atitikmenų. Padėjo net... carinės Rusijos žemėlapiai. Rūpėjo, kad pjesėje būtų ne tik minimi tikrieji vietovardžiai Kuliai, Gargždai, Plungė, Tilžė. Buvo svarbu įvardyti to meto asmenybes Juozą Tumą-Vaižgantą, inicijavusį ir redagavusį Tilžėje leidžiamą lietuvišką spaudą, kunigą ir poetą Maironį, kitus. Išsiaiškinau, kad Kuliuose kalbama žemaičių tarmės dounininkų patarme ir... Vilniuje radau puikią savo kalbos puoselėtoją, Vilniaus mokytojų namų folkloro ansamblio „Tyklė“ vadovę Virginiją Brazaitienę. Dar esu labai dėkinga M.K.Čiurlionio ir S.Kymantaitės-Čiurlionienės vaikaitei Daliai Onai Palukaitienei, palaiminusiai mano „restauraciją“.

Įdomu, kaip visi tie istoriniai dalykai rado vietą spektaklyje, kuris įvardytas kaip vienos dalies komedija? „Deja, daug ko teko atsisakyti. Juk Alytaus miesto teatre dirba tik dešimt aktorių. Kurį laiką vyliausi, kad aktoriai sukurs po kelis vaidmenis, gal ir pats režisierius suvaidins vieną spalvingųjų lietuvybės puoselėtojų personažų. Po sunkių svarstymų teko atsisakyti ir reikšmingo J.Tumo-Vaižganto, dvasininkų, elgetų, kitų personažų, ir net ištisų siužetinių linijų. Tokia realybė, - apgailestavo L.Armonaitė. - Tačiau šioje nepavydėtinoje situacijoje meistriškai savo darbą atliko režisierius A.Kinderis. Jis visą dėmesį sutelkė į Šventmarę - pasakoja jos, prašmatnios davatkos, šokdinančios visus Kulius, gyvenimo istoriją. Ir - svarbiausia - išsaugojo kūrinio dvasią“.

Papirko scenos veteranės nuoširdumas

Kaip scenos veteranę, legendinės K.Kymantaitės dukrą A.Gregorauskaitę, 59 metus dirbusią Lietuvos nacionaliniame dramos teatre (anksčiau Akademinis - aut. past.) sutiko Alytaus aktoriai? Scenos veteranė visus papirko nuoširdumu, meile ir, svarbiausia, darbštumu. Intensyviai kartu su visais, o kartais - net ilgiau už kitus repetuodavo. „O jau kiek ji, legendinio režisieriaus ir aktoriaus Romualdo Juknevičiaus mokinė, istorijų iš teatro gyvenimo pripasakojo! Aktoriai spietėsi aplink aktorę - klausėsi su didžiausiu malonumu“, -
pasakojo L.Armonaitė.

O Šventmarės vaidmens atlikėja A.Gregorauskaitė neslėpė džiaugsmo, kad vėl teks važiuoti į Alytų, susitikti su spektaklio kūrybine grupe ir nuoširdžia Dzūkijos sostinės publika. „Pagaliau sulaukiau tokio vaidmens, kokio norėjau, - šypsosi aktorė. - Kartais, kaip matote, reikia pačiam aktoriui paieškoti to, kas tau artima ir miela širdžiai, ir turėti gerų draugų, kurie padeda tau svajonę įgyvendinti. O juk gyvenime reikia atkaklumo ir sveiko užsispyrimo, kokio turėjo mano mama Kazimiera ir rašytoja Sofija. Kaip man pavyko išsiaiškinti, jos buvo tolimos giminaitės, kilusios iš tų pačių bajorų Kymantų giminės“.

Tarmių akademija

Ir dar vienas „Šventmarės“ privalumas, kad spektaklyje kalbama ir taisyklingai lietuviškai, ir įvairiomis tarmėmis. Šventmarės kalba priklauso nuo aplinkybių... Įdomu, kad ir kitų vaidmenų atlikėjams taip patiko žemaitiškos kalbos skambesys, kad patys puolė prie interneto - ieškojo tarmiškų žodžių ir posakių...

Kodėl tarmės jums taip svarbu? „Nes Lietuva - tai mes, mūsų unikali kalba, turtinga istorija, ypatinga gamta ir oras. Man labai apmaudu, kai lietuvaičiai mėgdžiodami užsienius darko kalbą, niekina savo tradicijas, išsižada gimtinės. O juk turime neišsemiamų savo lobių. Štai britas pristato filmą apie M.K.Čiurlionį, prancūzas ir airis sukūrė filmą apie knygnešius, baltarusiai rengia baletą apie Vytautą Didįjį... Gal bent tai privers suklusti ir atidžiau pažiūrėti į tai, ką turime?“ - kalba kūrėja L.Armonaitė, kurios parašytos trys pjesės pastatytos Lietuvos ir Armėnijos scenose, o pagal jos scenarijus sukurti penki dokumentiniai ir vienas meninis („Žuvies diena“, rež. Algimantas Puipa) filmai.