Broliai Vileišiai, kurių kelias - Lietuva

Petro, Antano ir Jono Vileišių žygis prasidėjo XIX a. pabaigoje, bet tęsiasi iki šiol. Istorinis brolių gyvenimo ir veiklos laikotarpis, jų modernios Lietuvos kūrimo darbų aidai pasiekia ir mus, primena ir moko, kaip galima pasitarnauti Lietuvai, gyventi visos tautos gyvenimu.

Vileišiai - kovotojai už spaudos laisvę, lietuviškas pamaldas bažnyčiose, švietėjai, verslininkai, lietuvybės gaivintojai, draugijų steigėjai, vaidintojai, rašytojai, kultūros ir meno mecenatai, valstybininkai, savivaldos kūrėjai, atgimusios Lietuvos statytojai...

Petras Vileišis (1851-1926)

Gimė Medinių kaimo (Pasvalio rajonas) ūkininko šeimoje. Panevėžio gimnazijos pirmoje klasėje išlaikė pirmą lietuvybės egzaminą: atsisakė susirusinti arba susilenkinti savo pavardę. Taip ir liko Vileišiu, vilties apaštalu.

Mokymosi ir studijų Peterburgo institutuose bei darbų metus Rusijos imperijos platybėse P.Vileišis pašventė gyvenimo prasmės ieškojimams, o profesinis talentas gražiai parėmė jo patriotines nuostatas. P.Vileišis garsėjo kaip aukščiausio lygio kelių, geležinkelių ir tiltų statytojas: nutiesė šimtus kilometrų geležinkelių, suprojektavo bei pastatė daugiau nei šimtą tiltų. Profesinė sėkmė buvo didžiai reikšminga tautiniam atgimimui, padėjo visu grožiu atsiskleisti jo kultūrinės veiklos tikslui, orientuotam į ateitį.

Pirmas P.Vileišio grūdas į tautinę dirvą buvo rankraštinis laikraštėlis “Kalvis melagis” (1875-1876), kurį pats redagavo ir savo ranka perrašinėjo. Per dvidešimtmetį iki spaudos draudimo pabaigos jis savo lėšomis išleido apie 100 šviečiamojo turinio knygelių. Šios knygelės legaliai ir knygnešių takais keliavo į Lietuvą. Jis tapo pirmuoju lietuvių verslininku, pirmuoju lietuvių verslininkystės ideologu ir, iš geležinkelių ir tiltų inžinieriaus profesijos gaudamas dideles pajamas, tapo pirmuoju lietuvių tautinio atgimimo mecenatu.

Panaikinus spaudos draudimą P.Vileišis įgyvendina savo svajonę - pradeda leisti pirmąjį lietuvišką dienraštį “Vilniaus žinios”. Dienraštis tapo tautinės ir kultūrinės veiklos židiniu visoje Lietuvoje, varomąja visuomenės gyvenimo jėga. Ypač svarbus buvo bendrinės lietuvių kalbos turtinimas ir brandinimas, lietuvių beletristikos kėlimas ir puoselėjimas. Redakcijoje susitelkė to meto šviesuomenė, visuomenės dalis, kurianti kultūrą ir daranti įtaką istorinei raidai: Jonas Jablonskis, Povilas Višinskis, Antanas Smetona, Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, Julija Žymantienė-Žemaitė, Antanas ir Jonas Vileišiai ir kt.

“Vilniaus žinios” ne tik buvo neregėta pašvaistė, sužibusi mūsų padangėse, skęstančiose dvasios sutemose, bet ir tautinės kultūros židinys bei būsimojo lietuviškojo valstybingumo pradžiamokslis. 1905 metų rudenį, pritariant J.Basanavičiui, “Vilniaus žiniomis” buvo sušauktas Vilniuje lietuvių seimas, į kurį susirinko apie 2000 žmonių.

P.Vileišis turėjo savą Lietuvos valstybės viziją, ragino dirbti savam kraštui, pats vadovavosi principu: mylėti ir dirbti, dirbti ir mylėti. Etinių pažiūrų pagrindą sudarė paprastas dorovinis nusistatymas - gyventi ne iš Lietuvos, o gyventi dėl Lietuvos.

Daktaras Antanas Vileišis (1856-1919)

Brolio Petro paskatintas A.Vileišis produktyviai pasidarbavo kaip švietėjas. Jo gydytojo praktika, raštai ir nenuilstama veikla kuriant lietuviškas organizacijas, draugijas, plėtojant kultūrinę bei socialinę veiklą keitė Vilniaus veidą. Įsitraukęs į rusenantį Vilniaus visuomeninį gyvenimą A.Vileišis, kaip ir broliai tapo aktyviu slaptosios Dvylikos apaštalų draugijos nariu, plėtojo atkaklią kovą už lietuvių kalbos teises Vilniaus bažnyčiose. Prie Šv.Mikalojaus bažnyčios didelių pastangų dėka buvo įkurta lietuvių parapija - 1901 metais ši istorinė bažnyčia tapo lietuvybės židiniu.

Jo iniciatyva 1904 metais įsteigta pirmoji legali draugija Lietuvoje - Vilniaus lietuvių savišalpos draugija. Jam vadovaujant, Draugija tapo plačiašakės Vilniaus lietuvių kultūrinės veiklos centru, materialiniu bei moraliniu rėmėju. A.Vileišis išsirūpino iš magistrato kambarius buvusiame pranciškonų vienuolyne Lydos gatvėje. Čia susibūrė scenos mylėtojai, įsikūrė choras, kuriam yra vadovavę Mikas Petrauskas ir Mikalojus Konstantinas Čiurlionis.

Didžiausias A.Vileišio nuopelnas - pirmosios lietuviškos mokyklos įkūrimas Vilniuje. Mokykla - Vilniaus lietuvių dviklasė mokykla - veikė iki 1917 metų, o jos bazėje įsikūrė Vilniaus lietuvių gimnazija. Kruopščiai dirbo steigiant Lietuvių mokslo draugiją, prisiėmė jos iždininko pareigas, dalyvavo visose Vilniaus kultūrinėse ir politinėse akcijose. Ankstyva mirtis nutraukė didžius daktaro užmojus.

Jonas Vileišis (1871-1942)

Jo veikla glaudžiausiai susijusi su tautinio atgimimo sąjūdžiu. Jis, skatinamas vyresniųjų brolių, su jam būdingu entuziazmu ir kruopštumu darbavosi visuose veiklos dėl tautos ir Tėvynės ateities baruose. Lietuvos materialinė ir dvasinė gerovė, jo nuomone, turi būti grindžiama konkrečiomis ekonominėmis idėjomis, politinėmis krašto valdymo formomis, demokratine santvarka.

Kas buvo J.Vileišis? Atsikėlęs 1898 metais į Vilnių tampa knygnešiu, kartu su K.Grinium, Felicija ir Jonu Bortkevičiais, Povilu Višinskiu įkuria Lietuvos demokratų partiją, steigia “Lietuvos ūkininką”, aktyviai dalyvauja Didžiojo Vilniaus Seimo darbe, broliui Petrui išvykus į Rusiją tiesti geležinkelių ir statyti tiltų, redaguoja “Vilniaus žinias”. Kartu su bendraminčiais įkuria Lietuvos valstiečių sąjungą, Lietuvos mokslo draugiją, Lietuvos dailės draugiją, vadovauja “Vilniaus kanklių” kultūros draugijai, įsteigia ir leidžia “Lietuvos žinių” laikraštį...

Karo metais išvengęs mirties bausmės, pabėgęs iš konclagerio, dalyvauja 1917 metų rugsėjo 18-22 d. Lietuvių konferencijoje, kuri išreiškė tvirtą politinę valią atkurti nepriklausomą Lietuvos valstybę. J.Vileišis išrenkamas į Lietuvos Tarybą.

Lietuvos Taryboje J.Vileišis pasireiškė kaip vienas nuosekliausių kovotojų už nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimą, kartu su M.Biržiška, S.Kairiu ir S.Narutavičium kategoriškai pasisakė prieš nutarimą sueiti į amžinus ir tvirtus ryšius su Vokietija, nepritarė sumanymui skelbti V.Urachą Lietuvos karaliumi. Kartu su bendražygiais J.Vileišis pasiūlė ir savo ranka parašė naują Lietuvos Nepriklausomybės Akto formuluotę, kurią Lietuvos Taryba 1918 m. vasario 16 d. vienbalsiai priėmė.

Kuriantis Lietuvos valstybinės valdžios struktūroms J.Vileišis buvo pakviestas užimti ministro pirmininko pavaduotojo ir vidaus reikalų ministro postus, vėliau buvo finansų ministru. Jam teko organizuoti krašto gynimą, kurti nacionalinę finansų sistemą, vesti derybas politikos, finansų ir ekonomikos klausimais, atstovauti Lietuvai Jungtinėse Amerikos Valstijose, siekti Lietuvos pripažinimo.

1921 m. rugsėjį J.Vileišis išrenkamas Kauno, Lietuvos laikinosios sostinės, burmistru. Per dešimtmetį jis atsiskleidė kaip sumanus modernios savivaldos kūrėjas Pabaltijyje ir Europoje.

J.Vileišis žvelgė toli į priekį, svajojo įkurti Tautos muziejų, kuriame po vienu stogu būtų surinktos visos muziejinės vertybės, “visoj pilnumoj būtų jaučiama Lietuva - jos tolima praeitis, jos dabartis ir tveriamoji ateities jėga”. Jam teko kurti istorijos ir kultūros paminklų apsaugos pagrindus.

Broliai Vileišiai buvo nepakeičiami sunkiausiu tautai laiku, nepakeičiami ir pradėjus modernios tautos ir valstybės statybą. Broliai dirbo kartu, jie galėjo vienas kitą pakeisti bet kuriame darbų bare, tęsti vienas kito veiklą, nes jų keliai susipynę į vieną kelią, kuris vadinosi Lietuva.