Devynios dešimtys Lilijanos Ablėnaitės gyvenimo

Koncertuot žadėjo ne viena, su pačios įkurto ansamblio „Volungė" moterimis, kurios jos nepamiršta iki šiol, nors vadovės pareigų L.Ablėnaitė jau yra atsisakiusi. Žadėjo nunešti savo dainą net iki tų pensiono kaimynų, kurie prikaustyti prie lovos. Laukė dukterų: vienos iš Vilniaus, kitos - iš Norvegijos ir sakė gyvenimu nesiskundžianti.

Jau pusmetį gyvena kambaryje viena, dar sveikata - pusė bėdos, dar atmintis - irgi su ja, dar niekur nedingo alkis Lietuvos naujienoms, skaito laikraščius ir kartais net verkti norisi, išgirdus, kas jos Tėvynėj darosi. Ji nebėra tokia griežta, kaip kadaise, kai galėjo be užuolankų nukirsti esą lietuviai nemoka gyventi nepriklausomi, nes jie yra tarnų tauta, ieškanti ir randanti kam tarnauti. Ji turėjo teisę taip išsireikšti, nes buvo aktyvi sąjūdininkė, dramatiškomis 1991 metų sausio dienomis budėjusi prie parlamento, rengusi gynėjams koncertus po jo langais ir pan.

Jos senelis buvo Lietuvos savanoris, tėvas - Lietuvos puskarininkis, politinis kalinys, nutremtas į sovietinius lagerius. Lilijanos mama buvo mokytoja. Po tėvo suėmimo slapstėsi, todėl L.Ablėnaitė mokėsi Vilniaus, Kretingos, Kauno vidurinėse mokyklose. Mokėsi labai gerai, bet nestojo į komjaunimą ir baigusi mokyklą netikėtai pasirinko kūno kultūros institutą. Baigusi dirbo vyrų tinklinio trenere, dėstytoja, pati žaidė Lietuvos moterų tinklinio rinktinėje.

1958 metais, jai besimokant jau Kauno politechnikos institute, Juozas Tiškus pakvietė ją dainuoti į jo vadovaujamą estradinį orkestrą. Pradžia žadėjo stulbinamą karjerą: kaip mat pasipylė koncertai Lietuvoje ir Sovietų Sąjungoje, išleidžiama viena plokštelė, kita net su sąjunginiu orkestru Maskvoje, ji pati kuria dainas („Na palauk", „Vėjas", „Kelionės daina" ir kt.), kurios netrunka tapti populiarios. Galime tik įsivaizduoti, jos karjeros trajektoriją, jeigu jos nebūtų pakoregavusi liga ir kitos gyvenimo negandos, privertusios ieškoti gyvenimo prasmės kitur.

Jai teko dirbti įvairiausius darbus kultūros srityje, tarp jų ir Filosofijos ir sociologijos institute, žurnalų redakcijose, buvo aktyvi „Žinijos" draugijos lektorė. Žinoma, Lilijana niekad neišsižadėjo dainos - buvo įkūrusi keletą folklorinių ansamblių, tarp jų ir partizaniškų dainų „Salve", ko gero, ilgiausiai buvusį jos kelyje. Ir Atgimimo laikotarpiu teberašė patriotines dainas.

Atskiro pasakojimo reikėtų L.Ablėnaitės visuomeninei veiklai nusakyti. Paminėsiu tik unikalų atvejį, kai ji didvyriškomis pastangomis stengėsi įgyvendinti užsienyje regėtą svajonę - Vilniuje įkurti pensininkų namus su biblioteka, skalbykla, saviveikla, virtuvėle, laisvalaikio stalo žaidimais ir pan.

Galų gale pavykus išsimušti apleistą pastatą be elektros, vandentiekio, apšildymo, ji, trapi moterytė, dažnai mokėdama talkininkams iš savo menkutės pensijos, sugebėjo paversti jį pakenčiama buveine. L.Ablėnaitė juos vadino pagalbos namais - į pensiją išėję specialistai už grašius teikė pensininkams buitines paslaugas (staliaus, batsiuvio, santechniko ir pan.).

Idėja buvo graži, tačiau be savivaldybės palaikymo, finansinės paramos, Lilijanos svajonę po poros metų užsmaugė skolos... Bet netgi šis patyrimas toli gražu nenugesino jos noro padėti pagalbos trokštantiems ir paskui: ji organizavo, telkė, gelbėjo, kūrė laisvalaikį, galima sakyti, nereikalingiems ir valstybės nurašytiems žmonėms.

L.Ablėnaitė rašė eilėraščius, tapė, išleido kelias knygas, vienu metu buvo panūdusi kurti aforizmus („Visos pasakos turi baigtis gerai. Jei baigiasi blogai, vadinasi, tai ne pasaka, o tikrovė"). Visą gyvenimą gręžėsi ne į tą pusę, t.y., į tuos, kuriems reikėjo psichologinės ar fizinės pagalbos, ir asmeninės gerovės nesusikūrė.

„Bėdžiumi buvai, bėdžiumi ir likai", - apsako gyvenimo lygtį Lilijana šiandien, bet be jokio dramatizavimo. Kartais skaitydama savo straipsnius, nukeliančius į vakarykštę dieną, susigraudina, bet susigraudina ir matydama kylant Trispalvę. Negali ramiai žiūrėti, kaip pralaimi „Žalgirio" krepšininkai.

Pasakoja, kad Antaviliuose gražios apylinkės, ir ačiū Dievui, ji dar gali išeiti pasivaikščioti. Maždaug trečią valandą tam tikroje vietoje, jos jau laukia katė, kuriai ji atneša kokį nors kąsnį nuo pietų stalo. O prieš dieną ar dvi, sako, kažkokia moteris po pensiono kambarius vedžiojo gauruotą šunį, kurį visi taikėsi paliesti ir paglostyti. Sakė, dar atsives ir kitą dieną. Vėl bus džiaugsmo visiems.