Didysis prizas - iš repertuaro išbrauktam spektakliui

Tarptautinis monospektaklių festivalis „Atspindys“, šeštą kartą  įvykęs Visagine, iš esmės dar tik formuojasi, kuria tradicijas ir ritualus. Viena tokių - sostinės Mažajame teatre pristatyti pernykštį „Atspindžio“ laureatą. Taigi vilniečiai  turi progą pamatyti geriausią. Tokiu pernai buvo pripažintas maskvietės Irinos Jevdokimovos monospektaklis „Niekas“, sukurtas Jelenos Kamburovos teatre 2005 m., jau pelnęs laurus  kituose tarptautiniuose festivaliuose.

Šiemet tai pačiai aktorei teko garbė atidaryti festivalį Visagine autoriniu spektakliu „Liūdna naktis“ - pagal Ivano Bunino ir Sergėjaus Rachmaninovo kūrybą. Beje, aktorė su savo  vyru Aleksejumi Zlobinu jau įkūrę savo teatrą „Artgnezdo“.

I.Bunino tekstai (proza, poezija) ir S.Rachmaninovo romansai padėjo unikalaus talento aktorei sukurti veriančiai skaudų spektaklį apie emigracijos nostalgiją, neišsipildžiusią meilę ir tragišką pasirinkimą. Gausūs talentai - vokalistės, pianistės, dramos aktorės - padeda atlikėjai su polėkiu atsiduoti muzikos, poezijos ir puikios prozos stichijai, o žiūrovui - išgyventi jaudinančio grožio akimirkas.

Toks įžanginis kamertonas - nemažas išbandymas kitiems atlikėjams. Tačiau berlynietis Herbertas Kaluza (politinis emigrantas, 1980 m. iš Lenkijos išvykęs į Vakarų Vokietiją) priėmė iššūkį ir oriai jį atlaikė spektakliu pagal Isaako Babelio apsakymą „Mano karvelidės istorija“ - apie 1905 m. Odesoje įvykusį žydų pogromą. Žiaurią tolimos vaikystės istoriją senas žydas pasakoja keturiomis kalbomis - lenkų, rusų, anglų ir vokiečių. Labiausiai jaudina tiksliai aktoriaus surastas gyvybingumo ir optimizmo užtaisas, padedantis išgyventi ir paliekantis vilties.

Intelektualas, filosofinio teatro kūrėjas Janušas Stoliarskis (Lenkija) itin techniškai sudėtingam spektakliui pasirinko Česlovo Milošo poemą „Orfėjas ir Euridikė“. Aktorius iš Poznanės atsivežė pilną furgoną rekvizito. Šalia įspūdingo renesansinio krėslo kėpsojo kvadratinė metalu kaustyta dėžė. Ar čia garsas, paklausiau? Ne, vaizdas. Iš čia pat pažertų techninių parametrų supratau tik tiek, kad jo atsivežtas žaisliukas gerokai lenkia 3D vaizdo sistemą. O kas tai yra, netrukus įsitikinome.

...Gaudžiant baugiems nežemiškiems garsams tarp balzganų, šešėlius gaudančių ekranų po Hado karalystę blaškosi Orfėjas. Poetų, dramaturgų ir kompozitorių pamėgtas antikos mitas Č.Milošo ir J.Stoliarskio traktuotėje tapo egzistencine filosofine parabole apie gyvenimą ir mirtį, amžinąją tų pradų priešpriešą ir vienovę. Todėl tie, kurie laukė istorijos „apie meilę“, liko nusivylę...

„Apie meilę“ buvo Viačeslavo Gunino režisuota Žano Kokto monodrama „Žmogaus balsas“, kurią itin mėgsta nebejaunos aktorės savo benefisams. Šįkart ašaringą atstumtos meilės istoriją įkūnijo Saransko (Mordovija) aktorė Zinaida Pavlova. Kam patinka gražiai įpakuotos buduarinės meilės kančios (raudono šilko drapiruotės, nervingai maigomos cigaretės, šlapios nuo ašarų nosinaitės) - tiems buvo kaip tik. Atsirado prijaučiančių ir italų namų šeimininkės vargams (Darijaus Fo „Aš laukiu tavęs, mylimasis“), kuriuos jausmingai atskleidė Mogiliovo srities dramos teatro aktorė Jelena Dudič (rež. Nikolajus Živago).

Visiškai kitokį santykį su medžiaga - pirmąja meilės patirtimi ir jos pamokomis - pademonstravo Klaipėdos universiteto Menų fakulteto studentė Augustė Pociūtė (rež. Nerijus Gedminas) Vadimo Levanovo pjesėje „Sudie, derintojau“. Papasakota jaunos merginos istorija talpina daugybę galimybių - nuo įžūlaus epatažo ir beatodairiško jaunatviško maišto iki... Iki tos mąslios, santūriai tramdomos gaidos, kuri papasakotai istorijai suteikia išminties ir šviesaus liūdesio. O jaunai herojei (kaip ir aktorei) - gyvenimo perspektyvos.

Kauniečių Aleksandro ir Stanislovo (rež.) Rubinovų „Koba“ - vienas iš daugelio nesenos istorijos puslapių, kuriuos taip savitai, temperamentingai TV ekrane atgaivina Eduardas Radzinskis. Kauniškių monospektaklis - ramus ir baisus. Tai tyli tirono sulaužytos asmenybės drama.

Prieš nusileidžiant festivalio uždangai žiūrovai turėjo progos paploti 2003 m. Birutės Mar sukurtai „Antigonei“, kuri ir šiandien atrodo įtaigus, išbaigtas, stilingos plastikos kūrinys. Salėje girdėjosi „Bravo!“O po poros valandų žiuri pirmininkas Regimantas Adomaitis įteikė aktorei festivalio Didįjį prizą. Taigi tiems, kas nematę „Antigonės“, kitais metais bus proga ją pamatyti Mažajame teatre, nes žiūrovų lankomas, ypač mokyklose paklausus spektaklis jau išbrauktas iš Nacionalinio dramos teatro repertuaro...

Su „Atspindžiu“ į Visaginą atėjo aukštoji kultūra