E.Kairiūkštytės piešinių paroda: egzistenciniai pasirinkimai ir tamsioji dievoieškos pusė

Menininkė kūrė estampus, lino raižinius ir didelio formato piešinius. Gyvenime ir kūryboje ji buvo ekspresyvi, išsiskyrė savita technika, originaliomis kompozicijomis, prisodrintomis turinio, metaforų ir asmeninių istorijų. Menininkė ryškiai sužibėjo XX a. pabaigoje (8-9 dešimt.), vėliau viešai meniniame gyvenime nesireiškė, bet slapta intensyviai kūrė, daugiausiai didelio formato piešinius.

Parodoje pirmą kartą eksponuojami 32 piešiniai, geriausiai atskleidžiantys menininkės gvildentus dvasinius ieškojimus ir parodantys, kad religinė dailė gali būti nesustabarėjusi, kalbanti apie egzistencinius žmogaus gyvenimo pasirinkimus, kad ji gali būti moderni, sukrečianti, gebanti „užkabinti" tamsiąją dievoieškos kelio pusę.

E. Kairiūkštytė domėjosi egzotiškomis kultūromis, įvairiomis religijomis, ilgainiui tapo praktikuojančia katalike. Per 15 paskutinių gyvenimo metų sukūrė apie 15 tūkstančių didelio formato piešinių.

Po mirties jos kūrybinio palikimo saugotoja Regina Norvaišienė leido muziejininkėms atsirinkti aktualius kūrinius ir juos (iš viso 127 piešinius) perdavė Bažnytinio paveldo muziejui. Šiuose kūriniuose dominuoja krikščioniška ikonografija, archajiškos figūros, vyrauja virtuoziškos linijos, spalvų dėmės, pavidalų dermės. Kitoje piešinių pusėje surašyti maldų tekstai, litanijos, šaukiniai, kurie yra neatskiriama konkretaus kūrinio dalis. Kita vertus, tekstai kartojasi ir taip parodo, kad „kūrybinis srautas" menininkei liejosi kartais šniokšdamas, kartais ramiai pulsuodamas. Už ekspresyvios ir iš pažiūros paprastos kūrinių išraiškos slypi ištisi pasauliai.

Religinis E. Kairiūkštytės kūrybos aspektas nėra tyrinėtas, nes tik po autorės mirties buvo sužinota apie didelę dalį kūrinių, įkvėptų menininkės dvasinių ieškojimų.

Parodos eksponatai atsiveria kaip intensyvus vaizdų srautas, kaip medija, kurioje susipina žinomi ir išgalvoti simboliai, vaizdinės metaforos ir besitęsiantys pasakojimai. Vieni piešiniai žymi menininkės kūrybines paieškas, kiti skirti konkretiems Lietuvos istorijos įvykiams, pavyzdžiui, 1989 m. Vilniaus katedros atgavimui, 1993 m. popiežiaus Jono Pauliaus II kelionei į Lietuvą ir pan. Tokiu būdu parodos eksponatai praplečia XX a. pabaigos Lietuvos meno horizontus, parodo, kaip vienas jautrus žmogus gali įamžinti istorines datas.