Reikia lietuvio Donato Banionio - Vilniuje, Paveikslų galerijoje, atidaroma ispanų dailininko Francisko Gojos (Francisco Goya) paroda. Ačiūdie, jis nesunkiai randamas. Gyvena beveik pačiame sostinės centre, su sūnumi žinomu režisieriumi Raimundu, marčia ir anūkais. Kadaise Lietuvoje Banionis buvo garsesnis už Goją. Kai suvaidino legendinį ispaną filme “Goja, arba Sunkus pažinimo kelias” (1970), situacija dailininko atžvilgiu pagerėjo. Dabar, ko gero, Banionis ir Goja Lietuvoje žinomi vienodai.
D.Banionis didelio entuziazmo eiti į atidarymą nerodys. Gal turės, bet neparodys (amžius?). Nors kaip dėmesio žymė po galerijos kvietimu namie guli ir dailininko kūrybą pristatanti knyga. Bet garsusis lietuvių aktorius nesibrangina: ateis, jeigu sūnus nuveš.
Truputį draugas Putinas
Jam skirtą gyvenimo epizodą per parodos atidarymą aktorius atliks garbingai: pakreipęs galvą, klausys muzikos, vienu metu atrodys kiek nuobodžiaująs (gal pavargęs), spaus priėjusiems rankas, šypsosis. Publikos prašmatnumu jo nenustebinsi, įvairaus rango vardai įkirsti jo gyvenimo lenton: Juozas Miltinis, Vytautas Žalakevičius, Andrejus Tarkovskis, Šonas Koneris (Sean Connery), Piteris Finčas (Peter Finch), Rūta Kilmonytė-Lee, Federikas Felinis (Federico Fellini), Dalia Grybauskaitė (“su ja susipažinau Briuselyje”), Vladimiras Putinas pagaliau (“su juo truputį draugavau”). Epizodas į šalį: D.Banionis akis į akį su F.Feliniu susitiko Romoje. Suvedė A.Tarkovskis. Aktorius prisimena, kaip šis skundėsi sovietiniais draudimais, kad menininkui neleidžiama daryti, ką jis nori. F.Felinis, prisimena, atsakęs, kad ir jis negalįs daryti, ką tik nori, nes turįs paisyti užsakymo. Žinoma, tarp dviejų “negalima”, pasak aktoriaus, yra didžiulis skirtumas.
Baisybės iš vidaus
Tądien Paveikslų galerijoje D.Banionis nesistumdys minioje ir grafikos ciklo “Kapričai” neapžiūrinės. Nors dailininko originalų aktorius bus matęs ne tiek daug: kai ką Budapešte, kai ką Paryžiuje. Prado muziejuje Madride, kur sukaupta didžiausia Gojos darbų kolekcija, jam neteko būti, bet kurdamas dailininko personažą, jo kūrybą su režisieriumi Konradu Volfu (Konrad Wolf) bus išstudijavęs nuodugniai. Šiam vaidmeniui vokiečių režisierius jį susirado besifilmuojantį Leningrade - atvedė ryškus filmo “Niekas nenorėjo mirti” pėdsakas. Filmas buvo sukamas Vokietijoje, o Madridą atstojo Jugoslavijos kurorto Dubrovniko vaizdai. Kai reikėjo kalnų, filmavo Bulgarijoje. D.Banionis prisimena, kad filmo naratyvu režisierius ir pasirinko būtent vieną iš serijos “Kapričai” lakštų, tiksliau, dailininko komentarą estampui “Miegantis protas gimdo baisybes”: “Proto apleista vaizduotė kuria nesuvokiamas baisybes, tačiau vaizduotės ir proto sąjunga - tai meno motina ir visų jo sukurtų stebuklų versmė”. Pirmasis aktoriaus įspūdis likęs iki šiol: ofortų ciklas sukrėtė ir sujaudino, vaidinti Goją (tuo metu dailininkas jau buvo apkurtęs) buvę įdomu ir baisu, nes šiame cikle jis išleidęs žmogaus baisybes iš vidaus. Galbūt, sako D.Banionis, dailininko tragedija jam ir padėjusi įsigilinti į sudėtingąsias žmogaus dalis.
Šimtas kartų - savimi
Klausimas, kas galėtų sieti aktoriaus suvaidintą genijų, draskomą vidaus pabaisų ir aistrų (kiek būta istorijų su garsiomis moterimis?), “Soliario” herojų, kankinamą sąžinės dėl savižudybe baigusios gyvenimą žmonos, ir tikrąjį D.Banionį? Nuklysiu į šalį: Donatas Banionis, regis, vienmylys, drovus bendravime su moterimis, ilgą kelio gabalą yra nuėjęs su viena ir ta pačia aktore Onute Konkulevičiūte. Ji mirė 2008 metais, ir prisiminimai apie žmoną, prisipažins, dabar šildo daugiau negu galvojimas apie nušniokštusius plojimus. Tad nors Goja aktoriui - vienas pamėgtųjų dailininkų, nors jo kailin stengtasi įlįsti per filmavimus, net Repino akademijoje Leningrade pasidairyta, klausiamas apie paraleles, užvirs: o Jėzau, jei jis šimtą vaidmenų yr suvaidinęs, tai negi jis turėjęs šimtą kartų viskuo ir būti? Nieko panašaus! Ir vėl prisimena J.Miltinį. Podraug A.Tarkovskį, savo gyvenimo režisierius. Jie reikalavę, kad scenoje pirmiausia išgyventum kaip žmogus. “Ne tai, Donatai, vaidini, ne tai, pradžioje bardavo mane J.Miltinis, - prisimena jis, - o, būna, kai pagaliau randi knygoje atsakymą, kaip vaidinti, apsidžiaugdavo: na va, pagaliau paklausei manęs... Jam buvo svarbu, ką žmogus mąsto ir kodėl”.
J.Miltinis, kalbant apie meną, nelyg priedainis. Aktorius nemėgsta, kai suabejoji J.Miltiniu. Nes jis - aukštuma, nuo kurios galima tik kristi, užtat ir nepasitiki dabarties menu. “Nepriimu to šiuolaikinio išsidirbinėjimo, jeigu tai vadinate menu. Gal cirko šuniukai kai kam irgi menas, bet jų pasikraipymuose nieko nerandu. Menas turi būti gilus. Tik tada kūryba yra menas, kai per ją persišviečia siela žmogaus”.
Vardą nukalę filmai
Filmas “Goja” - tryliktas filmų, kuriuose vaidino aktorius, sąraše. Visas 81 filmo sąrašas jo kambaryje kabo prieš akis: septintas - “Saugokis automobilio” (1966) (“mažiukas vaidmuo, bet man įdomus”), dešimtas - “Ne sezono metas” (1968), tryliktas filmas - “Goja”, penkioliktas - “Soliaris” (1972). Iš šio sąrašo D.Banionis išskiria šiuos ir dar kelis, kurie liko atmintyje, nes vaidmenimis jam pavykę atskleisti žmogų; jie - meno kūriniai, nukalę vardą, kiti, tarp jų ir tie, kurie buvo daromi naudojantis jau užkaltu aktoriaus vardu, - bent jo paties dėmesio, sako, neverti. Bet kaip visada, paskuba užbėgti už akių: jeigu ne J.Miltinis, jis nieko mene nesuprastų ir mene nebūtų buvę ką veikti, jei ne jis.
Ketvirtasis filmas D.Banionio filmų sąraše - Vytauto Žalakevičiaus “Niekas nenorėjo mirti” (1965). Klausimas, kas skiria “miškinį” kolūkio pirmininką Vaitkų, kurį vaidino D.Banionis, apmirusia širdimi bėgantį per tuščią kaimą į tykantį šūvį, nuo tikrojo D.Banionio, kuris bėga iš Lietuvos, bėga iš Šarnelės per ištuštėjusius laukus Žemaičių Kalvarijos link, kol staiga pamato Vytautą Mačernį kraujuotu veidu vežime... Jis pasakojo tą istoriją nebe pirmą kartą, bet ne vienas iš mūsų tikriausiai ją išgirsime pirmąsyk.
Nuklysiu į šalį: 1944 metų liepą J.Miltinis, Vaclovas Blėdis ir D.Banionis, pasirengę bėgti iš Lietuvos, iš Panevėžio nusidangino į Šarnelę, pas J.Miltinio pažįstamą poetą V.Mačernį. Vietiniai kalbėjo ir tikėjo, kad tuoj tuoj pribus laukti amerikonai, jie ir laukę, dirbę lauko darbus, vežę pievų šieną, tik režisierius, pasakęs, kad nuo fizinio darbo inteligentas degraduoja, piktas išvyko pas motiną į Viekšnius, V.Blėdis - įkandin. Spalio pradžioje, prisimena D.Banionis, pajudėjus frontui nesulaukę J.Miltinio, nutarė bėgti, bet prieš tai nepaisydamas perspėjimų dėl fronto, dėl galimų kulkų, poetas vežimu išvyks kelionės draugo į Žemaičių Kalvariją. Banionis lauks, bet nesulaukęs, bėgs kelis kilometrus miestelin jo ieškoti... “Nubėgau, tuščia, tuščia, klausiu, ar nematėt Vytauto, sako, kaipgi? Užmušė! Kur? Jurkaus kieme. Nubėgau į tą kiemą, guli aukštielninkas vežime, galva kruvina, o Jurkaus nebėra - iš vakaro jau pasitraukęs... O kareivukas, iššovęs tą sviedinį, kurio skeveldra atsitiktinai pataikė V.Mačerniui į galvą, greičiausiai nė neįtarė nužudęs žmogų... Dar pamėginau trauktis su kitais, bet ties Darbėnais pasivijo rusai. Grįžau”.
Taip, matyt, turėjo būti, nes jam, Donatui Banioniui, likimas jau rengė pagrindinį vaidmenį. Nors tais metais aktorius dar nebuvo baigęs visų J.Miltinio mokslų, nors fantastas Stanislovas Lemas dar nebuvo parašęs “Soliario” (jis pasirodys tik 1961 m.), nors Lionas Foichtvangeris (Lion Feuchtwanger) dar nebuvo išleidęs romano apie Goją (išleis 1951 m.), bet, kaip matome, filmo “Niekas nenorėjo mirti”, švystelėjusio aukštyn D.Banionio vardą, scenarijus jau buvo rašomas. Krauju.
Parengta pagal dienraštį "Respublika"
