Gabrielė Tuminaitė: „Publikos giminystės ryšiais nepapirksi“

Jaunoji teatro režisierė Gabrielė Tuminaitė-Radvinauskienė nekantriai laukia į Druskininkuose prasidėjusį Rimo Tumino tarptautinį teatrų festivalį „Vasara 2013“ atvykstančios maskviečių artistų komandos. Tos pačios, su kuria ji prieš pusmetį garsiajame „Sovremennik“ teatre pastatė G.E.Lesingo pjesę „Emilija Galoti“. Gabrielė nustebino Rusijos sostinės publiką ir įrodė sėkmingai einanti savu keliu, kuris ryškiai skiriasi nuo to, ką kuria jos tėtis.

 Intriguojantį ne tik turiniu, bet ir forma G.Tuminaitės-Radvinauskienės režisuotą spektaklį publika Druskininkuose pamatys liepos 24 dieną.

- Priminkite, kaip atsitiko, kad būtent jus, jauną režisierę, pakvietė statyti šį spektaklį Maskvos „Sovremennik“ teatre. Kaip sekėsi dirbti su tokio žymaus rusų teatro artistais?

- Ateiti į šio teatro sceną man padėjo ne tik Maskvoje dirbantis tėtis, o „Sovremennik“ teatro jau kelerius metus vykdomas įdomus projektas „Bandymai“, kuriame savo eskizus rodo jauni režisieriai. Tad ir aš parodžiau ištrauką iš savo sumanyto spektaklio „Emilija Galoti“. Tuo eskizu įtikinau teatro vadovę Galiną Volček, kad spektaklis gali būti įdomus, kad toji G.E.Lesingo parašyta anų laikų istorija su tam tikra kalbos maniera gali būti žavi, aktuali ir įdomi šiandieniniam žiūrovui. Reikėjo surasti savitą stilių, kad žmogus, kuris gyvena emocijų viršūnėse ir patiria dvasinių nuopuolių, galėtų atrodyti įtikinamai, o žiūrovas patikėtų, kad tai, kas buvo, galėjo iš tiesų atsitikti nesvarbu tada ar dabar. Toje pjesėje keliama daug moralės klausimų. Nelengvi visų personažų sprendimai, kuriems reikėjo surasti teatrinę logiką, nes vienareikšmiškai paaiškinti, kodėl taip atsitiko herojams, buvo nelengva. Tad mano spektaklyje tragedija veikiau virto romantizmo farsu, nors jis ir nebuvo specialiai sumanytas. Su Maskvos aktoriais dirbti nebuvo lengva. Sekėsi visaip... Mat reikėjo spektaklyje pagrįsti, kaip žmogus, kurį apsėda kažkokia manija, siekia savo gyvenimą padaryti gražų, kaip tai jam atrodo. Personažai tampa juokingi, tačiau jų kartu ir gaila. Pati intriga gali pasirodyti ir absurdiška, ir naivi, bet tas primityvus žaidimas blogaisiais ir geraisiais ir suteikia spektakliui prieskonių. Tad, kuriant spektaklį buvo visko - konfliktų, košmariškų nesusipratimų, vėliau iš jų juokėmės, jeigu finišas buvo geras. Spektaklis suskambėjo, o aktoriai tapo draugais, su kuriais norisi susitikti. Tas darbas man tapo švente. Ji tęsis ir Druskininkuose, nors festivalis gal ir nevertas „Sovremeniko“.

- Maskva, galima sakyti, ant rankų nešioja Jevgenijaus Vachtangovo teatre meno vadovu dirbantį R.Tuminą, jūsų tėtį. O kai statėte spektaklį „Sovremennik“ teatre, ar dažnai su juo susitikdavote, gal prašydavote patarimo?

- Susitikdavome, žinoma, Maskvoje, jeigu turėdavome laisvesnio laiko. Bet jeigu kas nors mano, kad jis mane ten vedžiojo už rankutės, žiauriai klysta. Kiekvienas dirbome ir dirbame savo darbą. J.Vachtangovo teatre lankydavausi ir jutau tą keistą atmosferą, kurioje jis dirba. Ir apskritai Maskvoje teatrinis gyvenimas labai įdomus ir aukšto lygio. Išprususi rusų didmiesčio publika nori turėti ką dievinti ir tam savo dievinamam žmogui neatleis, jeigu kažkas ne taip, nes tuomet sugriūva jų iliuzija, jų viltis, vos ne gyvenimas. Jie dievina, bet kartu ir reikalauja. Tėvas sakė tikslių pastabų. Atsižvelgiau ir į kitų teatralų pastabas, kurios man atrodė taiklios ir negriovė mano susikurtos spektaklio koncepcijos. Jeigu kam nepriimtinas mano sugalvotas spektaklio stilius, mano požiūris į teatrą ar gyvenimo filosofija bei stilius, tai ką jau čia besiginčysi. O publikos nepapirksi jokiais giminystės ryšiais, nes scenoje, ką tu sugebi, o kas nesiseka - viskas matosi kaip ant delno. Man labiausiai įdomūs mūsų kartos kelias teatre ir čia, ir Rusijoje, jos siekiai, tapatumai ir skirtumai.

- Kaip reaguojate į tebesitęsiantį palyginimų šleifą: Tuminaitė - Tumino duktė?

- Visada buvau ir būsiu Tuminaitė, Tumino duktė, tačiau žurnalistai ir teatralai tai primena man vis rečiau, o ir aš jau nebekreipiu į tai dėmesio. Maskvoje, beje, tokių klausimų sulaukdavau retai, nes tai, kad teatralų vaikai ir anūkai eina tėvų pėdomis, jiems yra normalu. Beje, mano atėjimas į teatrą nebuvo vaikystės svajonių išsipildymas. Aš labai retai vaikščiodavau į teatrus. Labiau mane buvo pavergęs kinas. Studijuoti pirmiausiai buvau įstojusi kultūros istoriją-antropologiją, o pabaigusi ketinau važiuoti į Varšuvą arba Berlyną studijuoti kino meno. Bet likimas lėmė kitaip.

- Teko girdėti, kad jums pačiai ne kartą kuriant spektaklį prireikė šokti tarsi į šaltą vandenį.

- Turiu prisipažinti, kad man taip sekasi, jog visiško kracho ar lemtingo apsisprendimo reikalaujančių situacijų tiek repeticijų, tiek spektaklių metu visada atsitinka. Tokia jau mano dalia. Vienas režisierius kartą yra pasakęs: jeigu prieš tavo premjerą viskas yra gerai, tai jau kažkas ne taip. Štai kad ir tai, jog prieš pat „Emilijos Galoti“ premjerą pagrindinį vaidmenį atliekanti aktorė repeticijos metu susilaužė ranką. Kilo panika, kad premjera gali neįvykti, bet ji įvyko. Emiliją scenoje teko vaidinti man pačiai. Absurdas...

- Sklando gandai, kad su G.Tuminaite sunku dirbti. Tikriausiai esate labai reikli ir griežta?

- Tikrai? (Nustemba.) Žmonės šneka - žmonės žino. Vieniems su manimi dirbti lengviau, o kitiems sunkiau. Tikriausiai panašiai aktoriams būna ir su kitais režisieriais, kurie siekia, kad būtų surasta scenoje gyvybė. Dažniausia save kaltinu, kad nepadariau visko iki galo, graužiu save iki premjeros ir net draugų nepakviečiu į ją, nes man vis rodosi, kad kažkas dar negerai, kad jie manimi nusivils. Dabar stengiuosi nepasiduoti panikai, galvoju, kad dėl mano geriau ar blogiau pavykusio spektaklio pasaulis nesugrius, o gal ir patirtis jau didesnė. Į kiekvieną spektaklio pastatymą žiūriu kaip į nuotykį. Pats įdomumas suvokti priežastis, kodėl žmogus elgiasi taip, o ne kitaip. Štai, pavyzdžiui, man pastaruoju metu nepaprastai įdomu yra prisikapstyti iki Juozo Tumo-Vaižganto Mykoliuko personažo poelgių motyvų, jo jausenos. Jis yra paslaptis, kurią užkodavo autorius, ir įdomiausia siekti ją atskleisti.

- Ėmėtės spektaklio pagal visiems gerai žinomą lietuvių literatūros klasiko kūrinį. Kas jus taip sužavėjo, regis, kiek primirštame kūrinyje?

- Neseniai pristačiau „Dėdžių ir dėdienių“ pirmos dalies eskizą ir, regis, pavyko, tad darbą tęsime. Nustebinau kolegas tuo, kad šis epiškas J.Tumo-Vaižganto kūrinys labai tinka teatro scenai. Iš pradžių ir man atrodė, kad mes esame tarsi kokios skruzdėlės, kurioms neįveikiama jo ironija, jo laisvė, vienu įkvėpimu parašyta jaudinanti istorija. Džiaugiuosi, kad aktoriams pasidarė įdomu vaidinti, pradėjome kartu žavėtis turtinga Vaižganto jausmų skale. O pasirinkau šį kūrinį atsitiktinai, kai teko dalyvauti projekte „Lietuvių klasika ir jauni režisieriai“. Tada ir išplaukė iš atminties dar mokyklos laikais skaityta ir sujaudinusi Mykoliuko ir Severiutės istorija. Nenoriu skubėti su premjera. Pasiprašiau, kad spektaklį rodysime keliais etapais, nes kūrinys yra didelis, epiškas, didingas savo grožiu ir platus temų požiūriu. Tai norėtųsi pratęsti tą malonų repeticijų laiką.

- Kiek supratau, jums labai svarbus yra būtent spektaklio kūrimo metas, repeticijos.

- Mano svarbiausia užduotis tikriausiai ir yra surasti raktą į aktorių širdis, kad jiems repeticija nebūtų sunkus darbas ar kančia. Tik tada, kai mes tampame bendraminčiais, gali iš aktoriaus sulaukti tokių rezultatų, kokių negalėčiau ir pati sugalvoti. Repeticija yra susitikimas žmonių, kurie turi savo bėdas, savo gyvenimus, nepavykusius sprendimus. Ir tie susitikimai, nukreipti į kūrybą, padeda atsiriboti nuo kasdienybės, o iš repeticijos pasisemti jėgų gyventi toje kasdienybėje. Tad kartais mes susirinkę į repeticiją paprasčiausiai šnekučiuojamės apie šį bei tą, kartais nusprendžiame tądien nerepetuoti, o verčiau nueiti išgerti kavos ar vyno.

- Neseniai grįžote iš Ispanijos, kur atostogavote. Ar atostogaujant ir ten nedavė ramybės mintys apie naują spektaklį?

- Atostogauti nelengva, pasiilgstu labiausiai draugų, kuriuos prarandu per savo darbus. Dabar labai laukiu atvažiuojant į Druskininkus rusų trupės, nes jų pasiilgau, noriu greičiau susitikti su jais. O apie „Dėdes ir dėdienes“, spektaklio scenas mintys gali ateiti pačiose netikėčiausiose vietose, stebint žmones, kad ir paplūdimyje pamatytą kokią nors keistą porą. Pagalvoji, kad toks paveikslas tiktų scenai.

- O šeimai, dukrelei Izabelei ir vyrui lieka laiko?

- Nelabai. Izabelė, kuriai jau ketveri, - mano esmė ir draugė. Labai gerai, kad mano vyras nėra žmogus iš teatro, o iš muzikos srities. O apie teatrą pasako konkrečiai: arba jam patiko, arba ne. Tokia blaivi ir konkreti jo nuomonė man svarbi. Tragedijos, mirtys, ekstremalumai ir kraštutinės emocijos yra puiku siužetui, fikcijai ar istorijai, bet tai nuodas gyvenime. Todėl stengiuosi gyvenimą gyventi, o ekstremalumus patirti repeticijose. Kai atostogauju, noriu geras knygas skaityti, džiaugtis susitikimais su draugais, susipažinti su naujais žmonėmis, iš kurių galėčiau pasivogti idėjų.