Generolas Silvestras Žukauskas

Silvestras Žukauskas gimė 1860 m. gruodžio 31 d. Poškiečių  k., Pakruojo valsčiuje, Šiaulių apskrityje. Mokėsi Marijampolės gimnazijoje. 1881 m. įstojo savanoriu į carinės Rusijos kariuomenę. Tarnavo kavalerijos daliniuose. 1883 m. sausio 11 d. įstojo į Vilniaus pėstininkų junkerių mokyklą. Ją baigė 1884 m. Tarnauti paskirtas į Vilniaus karo apygardos 112 Uralo pėst. pulką, stovėjusį Panevėžyje ir jo apylinkėse. Šis pulkas savo istoriją vedė nuo 1797 m., 1883 m. pavadintas 112 Uralo pulku. S.Žukauskas 1887 m. balandžio 16 d. perkeltas į 109 Volgos pėstininkų pulką Šiauliuose, vėliau Kaune. 1887 m. liepos 26 d. pakeltas į podporučikus.

1891 m. gegužės 15 d. pakeltas į poručikus, 1895 m. birželį - į štabskapitonus, 1900 m. lapkričio 3 d. - į kapitonus. 1902 m. perkeltas į Putivlio pulką. 1904-1905 metais dalyvavo carinės Rusijos ir Japonijos kare. 1905 metais rugsėjo 29 dieną paskirtas į 129 Besarabijos pulką. 1907 m. vasario 14 d. perkeltas į 131 Tiraspolio pėst. pulką Kijevo karo apygardoje, tarnavo pulko ūkio dalies viršininku, bataliono vadu. 1908 m. pakeltas į papulkininkius, po penkerių metų, 1913 m. pakeltas į pulkininkus. 1913 m. charakteristikoje S.Žukauskas apibūdinamas kaip itin darbštus, griežtas sau, reiklus pavaldiniams.

Kilus Pirmajam pasauliniam karui, 1914 m. liepos pabaigoje S.Žukauskas paskirtas 314 Novyj Oskolo pėstininkų pulko vadu. Dalyvavo kautynėse prie Varšuvos, Polocko, buvo sužeistas. 1915 m. gegužę pulką perkėlus į Lietuvos teritoriją, gegužės - liepos mėnesiais dalyvavo kautynėse su vokiečiais prie Kėdainių, Ariogalos, Šiaulių, Šeduvos ir kt.

Ypač pasižymėjo kautynėse ties Šiauliais. Kautynės aktyviai vyko ir Panevėžio apskrityje, Šeduvos apylinkėse. Vėliau su pulku perkeltas į Latvijos teritoriją. 1916 m. lapkričio 21 d. pakeltas į carinės Rusijos kariuomenės generolus majorus. 1917 m. paskirtas I pėst. divizijos vadu, laikinai vadovavo 13-ajam korpusui. Kautynėse Latvijoje buvo sužeistas.

Po Spalio perversmo demobilizavus Rusijos imperijos armiją, 1918 m. grįžo į Lietuvą, stojo savanoriu į Lietuvos kariuomenę. 1918 m. gruodžio 10 d. paskirtas eiti krašto apsaugos ministro pareigas, tačiau dėl ligos gruodžio 24 d. atleistas iš pareigų. Gydėsi Gardine. Pasveikęs 1919 m. balandžio 26 d. paskirtas Krašto apsaugos ministerijos Generalinio štabo viršininku, gegužės 7 d. - vyriausiuoju kariuomenės vadu, einant Generalinio štabo viršininko pareigas. 1919 m. gegužės - rugpjūčio mėnesiais, būdamas vyriausiuoju kariuomenės vadu, vadovavo krašto išvadavimui nuo Raudonosios armijos, koordinavo kariuomenės veiksmus, organizavo Panevėžio-Kurklių operaciją ir kitas svarbiausias karines operacijas prieš Raudonąją armiją. 1919 m. gegužės 19 d. Panevėžio išvadavimo operacijoje suvaidino svarbų vaidmenį, būdamas vyriausiuoju kariuomenės vadu. Vadovaujant sumaniam generolui S.Žukauskui 1919 m. rugpjūčio pabaigoje Raudonoji armija išstumta už Dauguvos. Lietuva apgynė savo Nepriklausomybę. Gen. Žukauskas 1919 m. rugsėjo 26 d. paskirtas generolu ypatingiems reikalams prie Vyriausiojo kariuomenės vado. Vėliau kaip KAM atstovas paskirtas Lietuvos Vyriausybės įgaliotiniu Antantės atsiųstoje prancūzų generolo A.Niselio vadovaujamoje komisijoje, prižiūrėjusioje vokiečių ir bermontininkų išsikraustymą iš Pabaltijo. 1920 m. birželio 14 d. pačiam prašant iš kariuomenės paleistas į atsargą. 1920 m. rugpjūčio 15 d. grįžo į kariuomenę, paskirtas armijos inspektoriumi rikiuotės srityje. 1920 m. spalio 1 d. paskirtas eiti vyr. kariuomenės vado pareigas. 1920 m. spalio-gruodžio mėnesiais dalyvavo Nepriklausomybės kovose su lenkais, vadovavo atremiant lenkų dalinių puolimą prie Giedraičių ir Širvintų. 1921 m. gegužės 29 d. pačiam prašant iš vyr. kariuomenės vado pareigų atleistas, paskirtas generolu ypatingiems reikalams prie krašto apsaugos ministro. 1921 m. birželio 25 d. pačiam prašant paleistas į atsargą. 1923 m. birželio 6 d. paskirtas kariuomenės vadu - jį paskyrė prezidentas Aleksandras Stulginskis. 1926 m. spalio 30 d. paskirtas Vyčio Kryžiaus ordino tarybos pirmininku. 1927 m. birželį laikinai ėjo krašto apsaugos ministro pareigas. 1927 m. gegužę ir 1928 m. birželį lankėsi Panevėžyje. 1928 m. sausį prezidentas Antanas Smetona išreiškė gen. Žukauskui padėką už nuopelnus Tėvynei ir paleido į atsargą.

Daugiau į karinę tarnybą generolas nebegrįžo. Tai buvo vienintelis generolas Lietuvoje su didele patirtimi iš Pirmojo pasaulinio karo.  Jo karinė patirtis buvo įgyta mūšio lauke. Žmona - Žozefina Hasdorfaitė (susituokė 1894). Išėjęs į atsargą generolas apsigyveno Davalgonių dvare netoli Kauno. Kiekvieną vasarą praleisdavo savo ūkyje, sodino medelius, augino agrastų, aviečių ir braškių plantacijas. Mėgo meistrauti, labai mylėjo gėles. Su žirgu mėgdavo jodinėti po apylinkes. Karų nualintą sveikatą taisydavo Italijos kurortuose. Mirtis ištiko netikėtai. Išvakarėse generolas iš Kauno parsivežė savo žmoną. Mirė 1937 m. lapkričio |26 d. Davalgonių dvare, palaidotas miesto kapinėse Vytauto prospekte. Kapinės sovietmečiu likviduotos, tad šiuo metu generolo palaidojimo vieta nežinoma. Generolo Žukausko laidotuvės buvo transliuojamos per Lietuvos radiją. Laidotuvėse dalyvavo prezidentas A.Smetona.

1938 m. skulptorius B.Bučas sukūrė jo biustą. Jis pastatytas Karo muziejaus sodelyje. Sovietmečiu tas biustas buvo nugriautas, atstatytas 1990 m.

Generolas Silvestras Žukauskas apdovanotas:

Vyčio Kryžiaus IV laipsnio (1919) ir V laipsnio (1919), Vyčio Kryžiaus I laipsnio (1927) ordinais,

DLK Gedimino I laipsnio (1927) ordinais,

Savanorių medaliu (1928),

Latvijos “Lačplėsio” II laipsnio ordinu (1926),

Latvijos išsivadavimo karo 10-mečio medaliu (1929),

Čekoslovakijos Karo Kryžiumi (1926),

Carinės Rusijos kariuomenėje -Šv.Stanislovo II ir III laipsnių,

Šv.Anos II, III ir IV laipsnių, Šv.Vladimiro III ir IV laipsnių ordinais,

Šv.Georgijaus kardu.