Globėjiškasis Tėvas Stanislovas

Tėvas Stanislovas - kunigas vienuolis Mykolas Algirdas Dobrovolskis - gimė 1918 m. rugsėjo 29 d. Radviliškyje, geležinkelių tarnautojo šeimoje. Mokėsi Radviliškio pradinėje mokykloje, vėliau - Kauno jėzuitų gimnazijoje. Besimokydamas gimnazijoje, jaunuolis apsisprendė pasirinkti vienuolio kelią. Galbūt šį apsisprendimą lėmė pažintis su Kauno priemiesčių varguomenės gyvenimu. Augusį aprūpintoje, mylinčioje aplinkoje jaunuolį baisaus skurdo vaizdai sukrėtė iki sielos gelmių. 1936 m. vasarą, baigęs gimnaziją, jaunasis Mykolas Algirdas išvažiavo į Plungės mažųjų brolių kapucinų, pasižymėjusių griežtais neturto įžadais, vienuolyną. Apie jaunuolio apsisprendimą neturtui byloja toks epizodas: kai tėvas davė pinigų traukinio bilietui iki Plungės, nuo bilieto likusią grąžą jis atidavė atgal, kaip ir drabužių kišenėje buvusią antrąją nosinę.

Broliai kapucinai pasižymėjo aukšto lygio intelektualinėmis studijomis. Ketveri išsamių studijų ir gilios dvasinio gyvenimo praktikos metai vienuolyne prabėgo greitai. Jaunasis Dobrovolskis įšventinamas į vienuolius kaip brolis Stanislovas. Jaunasis vienuolis pasižymėjo ypatingu darbštumu, gabumais, todėl, po įšventinimo vienuolyno vyresniųjų rekomenduotas, rengėsi tolesnėms teologijos ir psichologijos studijoms Prancūzijoje. Išaušo lemtingas 1940 metų birželis. Prasidėjo pirmoji tarybinė okupacija. Studijų užsienyje teko atsisakyti. Vienuolynas jį pasiuntė mokytis į Kauno kunigų seminariją. Iš ten, kaip biografinėje knygoje apie Tėvą Stanislovą rašo Arvydas Juozaitis, jis „išsinešė žinias ir sutvirtėjusius pasaulėžiūros principus, galutinai prasiskleidusį polinkį psichologiškai spręsti daugelį teologinių problemų; užjausti žmogų tada, kai būdavo įprasta mokyti, pasikalbėti su juo tada, kai buvo įprasta pamokslauti. Tai - tas „stanisloviškasis“ žodis ir gestas, kuriuos vėliau pažino daugelis žmonių.“

1944 m. kovo 25 d. mažesnysis brolis kapucinas buvo įšventintas į kunigus ir tapo Tėvu Stanislovu, paskirtas į Petrašiūnų kapucinų vienuolyną ir šalia esančią parapiją. Jam buvo 26 metai. Labai greitai išgarsėjo kaip pamokslininkas ne tik Kaune, bet ir visoje Lietuvoje. Per puspenktų kunigystės metų Tėvas Stanislovas apvažiavo kone šimtą Lietuvos parapijų, savo ganytojišku žodžiu padėdamas tikintiesiems įveikti okupantų sėjamą baimę, neviltį, grėsmę. Kauno Prisikėlimo bažnyčioje net atsirado kryžius su užrašu „Tėvo Stanislovo misijoms atminti“. Dar Nepriklausomybės metais viename interviu jis sakė: „Aš kalbėjau taip, lyg mano brolis gulėtų nušautas miestelio aikštėje, lyg tėvas, nuvežęs paskutinius grūdus valdžiai pyliavai ir palikęs vaikus be duonos.“

1948 m. rugpjūčio 11 d. Tėvą Stanislovą suėmė. Pasirodžius Petrašiūnų vienuolyno celėje enkavėdistams, jis tepasakė: „Jei jau manęs atėjo, reikia eiti.“ Buvo išvestas apsirengęs vienuolio abitu. Tėvą Stanislovą apkaltino nuolatine ilgalaike antisovietine propaganda ir nuteisė pagal tuo metu pagarsėjusį RTFSR baudžiamojo kodekso (Lietuvoje jis galiojo iki 1961 m.) 58-10 str. II dalį - 10 metų pataisos darbų. Pagrindiniai įkalčiai buvo pamokslai, ir dabar saugomi Lietuvos Respublikos ypatingajame archyve. Kalėjo Intoje, Vorkutoje, dirbo anglies šachtose, statybose. Likimo brolių - lagerio kalinių - atsiminimu, Tėvas Stanislovas ir lageryje išsiskyrė išskirtine dvasios stiprybe, altruizmu. Monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas, su kuriuo Tėvas Stanislovas kalėjo 5 metus, liudija: „Iš lietuvių niekas taip nebuvo mėgstamas kitataučių kaip jis. Jį labai gerbė ir kunigai, ir pasauliečiai. Jis buvo žmogiškas, tolerantiškas, nejautė kalbų barjero, gerai išmanė filosofiją ir teologiją, galėjo šviesti žmones.“

Lageryje tėvas Stanislovas kalėjo 8 metus, 1956 m. rugpjūčio mėn. buvo paleistas. Į lagerio viršininko klausimą paleidžiant kalinį, ar jis pakeitė savo įsitikinimus, Tėvas Stanislovas atsakė: „Įsitikinimai nesikeičia, pilieti viršininke, jie gilėja.“ Į Lietuvą parvežė filosofo Levo Karsavino (1882-1952) lageryje rašytų darbų rankraščius. Grįžęs gavo atkampią Vertimų parapiją Jurbarko rajone. 1957 m. kovą vėl suimamas, bausmė pagal tą patį straipsnį - „antitarybinė agitacija nacionalistiniais arba religiniais motyvais“, rugpjūtį paleidžiamas.

Į Vertimus Tėvas Stanislovas nebuvo grąžintas, o kilnojamas po atkampiausias parapijas, perkeltas į Juodeikius. Už klebonijos, koplytstulpių Juodeikiuose statybą, rekolekcijas kunigams apkaltinamas pavojinga veikla, perkeliamas į Žemaitkiemį be teisės kunigauti, sakyti pamokslus. 1961 m. vasarą Tėvui Stanislovui grąžinamos kunigystės teisės, jis paskiriamas į Milašaičius. Be pastoracinio darbo, Tėvas Stanislovas galėjo atsidėti tolesnėms gilioms teologinėms ir filosofinėms studijoms, nes parsisiųsdindavo iš Maskvos, Leningrado bibliotekų garsių užsienio autorių mikrofilmuotas knygas.

Po Milašaičių buvo Butkiškė, į ją atsikėlė 1962 m. vasarą. Šioje parapijoje Tėvas Stanislovas prikėlė naujam gyvenimui bažnyčią ir kapinaites. Visose parapijose, net Žemaitkiemyje, rašė pamokslus. 1966 m. buvo perkeltas į atkampų Paberžės bažnytkaimį Kėdainių rajone, į kurį net nebuvo kelio.

Paberžėje Tėvas Stanislovas kunigavo 24 metus. Pirmiausia jis suremontavo bažnyčią, sutvarkė Paberžės ir aplinkinių kaimų kapines. Šventoriuje ir kapinėse pastatė originalių paminklų, vien koplytstulpių net 36. Jo dėka labai greitai Paberžė tapo dvasinės traukos, šviesos, rezistencijos centru. Iš visos Lietuvos pas Tėvą Stanislovą krikštyti, tuoktis, priimti pirmųjų sakramentų, laidoti artimųjų, pasiguosti, pabūti jo artumoje traukė žmonės. Niekam niekada Tėvas Stanislovas neatsakė. Vienodai dėmesingas jis buvo ir vargų prispaustam kaimo žmogui, ir intelektualui.

Tėvas Stanislovas vienas iš pirmųjų Lietuvoje gavo ir platino A.Solženicyno kūrinius. Paberžėje kelis kartus viešėjo garsus ortodoksų bažnyčios teologas Tėvas Aleksandras Menis. Jis laikė ir platino draudžiamą literatūrą: tarpukario leidinius, „Lietuvos katalikų bažnyčios kroniką“, „Aušrą“, pogrindinius savilaidos leidinius iš Rusijos, rinko bažnytinio meno ir etnologinę medžiagą, išsaugodamas daug kultūros vertybių, įamžino 1863 m. sukilimo vado kunigo Antano Mackevičiaus atminimą, klebonijoje ir šalia esančioje klėtelėje įkūrė unikalų bažnytinio ir liaudies meno muziejų.

Nuolat buvo sekamas sovietinio saugumo, ne kartą tardytas KGB, darytos kratos - konfiskuoti užrašai, pamokslų konspektai, užsienio autorių, tarp jų R.M.Rilkės, vertimai. Kaip liudija pats Tėvas Stanislovas, „vienos kratos metu paėmė tris tūkstančius lapų mano produkcijos. [...] Daugybę prancūziškų knygų konspektų, meditacijų, vertimų. Atimdavo ir kartotekas. Dar nuo seminarijos laikų buvau įpratęs daryti kartotekas įvairiomis temomis, „Kančia“, „Meilė“, „Neapykanta“. Tuo metu labai daug versdavau knygų ir paleisdavau jas per rankas į savilaidą.“ Viską pakėlė stojiškai. Viename iš pamokslų sakė: „Mano sunkiosios valandos - tai mano turtas ir relikvijos. Kai susitinku kančią, aš sustoju ir tylumoje pradedu bręsti.“

Iš Paberžės jau Nepriklausomybės metais bažnytinės vyriausybės buvo perkeltas į Dotnuvą atkurti kapucinų vienuolyno. Bažnyčios ir vienuolyno pastatų būklė buvo avarinė. Tėvas Stanislovas ėmėsi darbo. Remiamas brolių kapucinų iš Vokietijos lėšomis, savanorių ir samdomų pagalbininkų jėgomis per kelerius metus sutvarkė bažnyčią ir vienuolyno ansamblį: mokyklėlę, ūkinį pastatą, jame sukomplektuotas dirbtuves, pirtelę ir abu vienuolyno flygelius. Bažnyčioje restauravo senuosius vargonus, paveikslus, praturtino gausybe medžio skulptūrų, metalo dirbiniais, pakeitė grindis, langus, stogą. Vienuolyne iš naujo surinko biblioteką, įrengė tekstilės muziejų, atidarė šarvojimo patalpą. Suremontavo abiejuose vienuolyno flygeliuose visas celes, kiekvienoje sumūrijo krosnį, pakeitė grindis, langus, stogą. Kapucinų vienuolynas prisikėlė naujam gyvenimui.

Kaip jau minėta, nuo pat pastoracinio darbo pradžios Tėvas Stanislovas garsėjo pamokslais. 1992-1994 m. jo pamokslai buvo spausdinami dienraštyje „Diena“. 1994 m. jie išleisti atskira knyga „Tėvo Stanislovo pamokslai“, o 1997 m. išėjo papildytas leidimas „Apie meilę ir tarnystę“. Pamokslai buvo spausdinami tuo metu, kai žmonių supriešinimas Lietuvoje buvo labai didelis. Evangelinės dvasios Tėvo Stanislovo pamokslų žodis taikė ir vienijo Lietuvos žmones, sėjo meilę ir ramybę. Tėvas Stanislovas visą savo gyvenimą buvo pačių mažiausiųjų pusėje, jo gyvenimo credo buvo Jėzaus žodžiai iš Šv.Mato evangelijos: „Iš tiesų sakau jums, kiek kartų tai padarėte vienam iš mažiausiųjų mano brolių, man padarėte.“ Todėl savo ganytojišku žodžiu ir laikysena gynė „grytelninkus“ - kaimo žmones, kolūkių griovimo ir kolūkiečių rankomis sukurto turto parceliavimo įkarštyje praradusius pragyvenimo šaltinį.

Kai Tėvas Stanislovas sunkiai susirgo, 2002 m. iš Dotnuvos grįžo į Paberžę. Bažnytinės vyriausybės buvo paskirtas Paberžės parapijos administratoriumi. Gyventi klebonijoje jis atsisakė, įsigijo apleistą, beveik griūvantį namelį ir ėmėsi jį remontuoti. Matydami, kad namelio suremontuoti neįmanoma, į pagalbą Tėvui Stanislovui atėjo verslininkai.

Nors ir sunkiai sirgdamas, silpstančiomis jėgomis, Paberžėje Tėvas Stanislovas pastoracinio darbo nemažino: krikštijo, rengė vaikus Pirmajai komunijai, tuokė, laidojo. Grįžęs iš Onkologijos ar Kėdainių ligoninių, tęsė ganytojišką veiklą tvirtindamas, kad „liga yra, ligonio nėra“. Dvasios stoicizmu įveikdavo fizinę negalią. Paberžėje, kaip ir ankstesniais metais, apsistodavo alkoholikai, narkomanai, siekiantys atsikratyti ydų ir grįžti į normalų gyvenimą, psichinę negalią turintys vaikai, virtinėmis traukdavo ekskursijos.

2005 m. birželio 5 d. Tėvas Stanislovas Paberžėje aukojo paskutines savo gyvenime šv.Mišias. Jų dalyvė Tėvo Stanislovo dukterėčia Birutė Tiknevičiūtė savo knygoje „Tėvas Stanislovas - mažutėlių tarnas“ rašo: „Vos paeinantis, iš abiejų pusių prilaikomas, įsispyręs į sandalus, su vienuolio abitu įvedamas Tėvas Stanislovas. Sėda į klausyklą klausyti išpažinčių. [...] Atsisukęs veidu į žmones, Tėvas Stanislovas kalba: [...] Dieve, globok mūsų Tėvynę. Siųsk, Viešpatie, savo pagalbą. [...] Ką gi jums šiandien pasakyti apie ligą. [...] Būk sergančiu žmogumi, o ne sergančiu kaulu. Liga - tai didelis išbandymas ne tik kūnui. Atsibuskite su malda lūpose. Gyvenime taip kartais pasineriam į kūno aistras, kad tampame vien kūnu, o siela sunyksta. Leiskit sielai iš kūno aistrų vergovės išsivaduoti. [...] Žegnokitės. Su Dievu keliaukit“.

Tėvas Stanislovas - Mykolas Algirdas Dobrovolskis - mirė 2005 m. birželio 23 d. Palaidotas Paberžės bažnyčios šventoriuje.

Parengta pagal savaitraštį „Respublika“