Išprotėjusio dailininko paveikslai

Liko tik dalis kūrybos

“Geriau nefotografuokite. Ir taip visas rajonas laiko išprotėjusiu...” - tarsteli Sergejus. Ligos šleifo vyrui nepavyksta atsikratyti iki šiandien.

To, kas nutiko prieš 10 metų, ištrinti iš atminties neįmanoma. Prasidėjus stipriam paranojos priepuoliui, Sergejus sudegino visas savo knygas, didžiąją dalį paveikslų, savo rankomis kurtų medinių burlaivių. Sąmonę praradusį vyrą išvežė į ligoninę.

“Girdėjau balsus, kurie man sakė, ką daryti. Liko vos trečdalis mano kurtų paveikslų, sudeginau visą savo biblioteką. Viskas, ką dabar matote, yra iš naujo surinkta, padovanota giminaičių, kaimynės”, - rodydamas į gausias knygų lentynas ilgai kankinusios ligos pasekmes prisimena S.Jerichinskis.

“Sudeginau viską. Grįžęs iš ligoninės negalėjau patikėti tuo, ką padariau. Pašalpos tada gaudavau vos 312 litų, buvo didelė skola už butą, o dukra tuo metu buvo pirmo kurso studentė. Susiėmiau už galvos. Norėjosi grįžti atgal į ligoninę...” - pasakojo vyras.

Geriausi darbai - naktį

Nuo mažų dienų tapęs, lankęs dailės mokyklą, bet oficialių diplomų neturintis S.Jerichinskis neįsivaizduoja gyvenimo be tapybos. Kai liga paūmėdavo, teptuką jis į rankas imdavo naktį, tamsoje. “Dabar tapau dienomis, turiu etiudinę, vaikštau tarp žmonių”, - pasakoja pašnekovas.

Vis dėlto labiausiai Sergejus didžiuojasi tais, dar 1999 m. sukurtais darbais, iš kurių per gaisrą pavyko išsaugoti tik 35-is. Autorius juos vadina “išprotėjusio dailininko paveikslais”. Visi jie tapyti naktį, pačiam menininkui neįprastu metodu (smulkiais potėpiais, tiksliau, vangogiškais taškeliais).

Kai kurie paveikslai tapo jo apsakymų knygos “Paranoiko užrašai” iliustracijomis, kiti atspindi dailininko gyvenimą (“Namas, kuriame prabėgo mano vaikystė”) ar tiesiog menininko fantaziją (“Grumtynės žolėje”).

Laivai iš medžio

Kai dukrai buvo ketveri, Sergejų paliko žmona. Vyras užaugino dukrelę. Šiandien 54-erių Sergejus gyvena vienas. Jo vienturtė prieš trejus metus sukūrė šeimą, susilaukė sūnaus. Anūkas S.Jerichinskiui - tikras džiaugsmas. “Kiekvieną mėnesį važiuoju pasveikinti, nuvežu dovanų. Dabar kuriu jam medinį laivą”, - prasitaria Sergejus.

Kūryba iš medžio - kitas S.Jerichinskio pomėgis. Laivus jis pradėjo kurti prieš tris dešimtmečius. Vieną burlaivį sukurti Sergejus užtrunka apie dvejus metus.

Savamoksliu dailininku prisistatantis vyras sako norintis iškelti savo darbus į viešumą, įkvėpti jiems gyvybės, o ne laikyti užrakintus tamsiose spintose.

Kambaryje su kavos puodeliu ir cigarete rankoje prie molberto arba ramiai virtuvėje kuriant medinius laivus - taip slenka S.Jerichinskio kasdienybė. Kūryba jam suteikia ramybės, padeda užmiršti varginančią kovą su sunkia liga.

Rimas BIČIŪNAS - dailininkas:

Prisimenu tą žmogų. Mano dailės mokykloje jis buvo labai seniai, prieš 23 ar 25 metus. Jeigu jo sveikata būtų buvusi gera ir jis būtų mokęsis toliau, dabar jis būtų galėjęs tapti Tautodailininkų sąjungos nariu ir sėkmingai dirbti. S.Jerichinskis nėra unikalus ar autentiškas tapytojas, kaip būna tie grynuoliai, bet gabumų tikrai turi. Su tokiais reikia dirbti. Sveikatos problemos ir gyvenimo aplinkybės, matyt, sutrukdė jam sistemingai mokytis. Svarbu, kad jam tas noras tapyti nepraėjo. Kūryba jį šiek tiek nuramina. Būkime nuolaidesni tokiems dalykams.

Parengta pagal dienraštį "Respublika"