5 nuotr.Tąsyk Vilniaus Rotušėje ji pristatė parodą „Regimoji atmintis"; ji buvo gausiai lankoma. Ir ne tik dėl praėjusių dienų liudijimų - nuotraukų, atvirukų, laiškų, rankdarbių, prisiminimų, bet ir to paties pavadinimo dailininkės skaitmeninės grafikos kūrinių ciklo, kuris dabar yra perkeltas ir į „Tyto albos" leidykloje išleistą knygą.
Jau tada parodos lankytojus intrigavo laiko įnoriai: R.Vėliuvienės senelis Jonas Pigaga buvo Lietuvos nepriklausomybės kovų savanoris, Perlojos respublikos gynėjas, jos tėveliui Antanui Pigagai besimokant Alytaus mokytojų seminarijoje, jo kurso auklėtojas buvo partizanų vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas, paskui žiauriai nukankintas enkavėdistų. Ilgai nežinota, kur jis palaidotas; po daugelio metų, 2018-aisiais, jo palaikus Vilniuje, Našlaičių kapinėse pavyko aptikti būtent A.Pigagos anūkui - archeologui Gintautui Vėliui.
Tiek andainykštės parodos, tiek knygos ištakų greičiausiai tektų pasidairyti taip pat praeityje: vyro Norberto Vėliaus, vieno garsiausių Lietuvos mitologų, religijotyrininkų netektis Ramunę vertė gręžtis į buvusįjį laiką, o jo galingas archyvas, kurį po jo mirties ji ėmėsi tvarkyti, regis, bus suteikęs įkvėpimo patyrinėti ir giminės praeitį, jos vizualinį ir ne tik atspindžius laike.
„Šeimos albume" R.Vėliuvienė prisipažįsta: „Giminės istorijas ir likimus aprašiau, jausdama pareigą įamžinti šviesaus atminimo prosenelių, senelių, tėvų, sutuoktinio ir kitų nutolstančios būties pėdsakus. Nes tai, kas neužrašyta, pradingsta amžiams."
Su pagarbos vertu atvirumu ir drąsa dailininkė aprašo ir šeimai kliuvusius tragiškus išbandymus.
Anot profesoriaus Liberto Klimkos, dzūkiška Kochanskų ir Pigagų giminė taikliai reprezentuoja Lietuvos visuomenę: „Joje esama ir valstiečių, ir bajorų kilmės protėvių, paprastų kaimo žmonių ir tokių, kurie išsikėlė gyvent į miestus, taip pat Lietuvos savanorių, išsilavinusių inteligentų, mokytojų. Garsaus etnologijos profesoriaus Norberto Vėliaus, kilusio iš žemaičių žemės, giminės istoriją ir negausias fotografijas autorė papildė jo mamos, sesers ir kitų laukuviškių prisiminimų fragmentais".
Šiame albume po ne vienus metus trukusių R.Vėliuvienės paieškų ir atkaklaus darbo susipažįstame su istoriniu pasakojimu, kurio sociokultūriniame audinyje ryškėja net šešių kartų giminės atstovų likimai. Tai, galima sakyti, jų gyvenimais paliudytas ir išaustas istorinis Lietuvos laikmetis, užsibaigiantis šios dienos giminės tęsėjų - Ramunės ir Norberto Vėlių vaikų - dukros dailininkės Rūtos bei sūnaus archeologo Gintauto šeimų rašomais puslapiais, neišvengiamai persmelktais tėvų įduota priesakų dvasia.
Vienas jų išguldytas ir „Šeimos albumuose". Pabaigos žodyje R.Vėliuvienė rašo: „Puoselėkime baltišką tapatybę, saugokime seniausią Europoje lietuvių kalbą, kad ji dar ilgai gyvuotų ne tik didžiajame akademiniame „Lietuvių kalbos žodyne"...
