Jeigu kartais nežinote, kur yra viena ar kita sostinės gatvelė, drąsiai galite klausti Vilniaus etninės kultūros centro vyriausiojo leidybos koordinatoriaus Antano Rimvydo ČAPLINSKO. Jis - puikus senojo Vilniaus žinovas, skersai išilgai išnaršęs visas sostinės gatveles ir paslaptingus skersgatvius, mintinai žinantis jų pavadinimų atsiradimo istorijas.
Kaip tik pernai pasirodė didelės apimties jo knyga apie Vilniaus miestą, iliustruota tūkstančiu senų fotografijų, o kitąmet pasaulį išvys ir naujasis jo darbas apie Vilniaus miestui nusipelniusius asmenis, kurių garbei buvo vadinamos gatvės. A.R.Čaplinskas atrado apie 500 tokių asmenų, kurių biografijos labai įdomios, - apie daugelį jų vilniečiai yra mažai ką girdėję.
Stichiški gatvių pavadinimai
Jau daugiau nei dvidešimt metų A.R.Čaplinskas dirba už Vilniaus miesto gatvių pavadinimus atsakingoje komisijoje, kuriai ilgą laiką yra vadovavęs. Po ranka jis visad turi specialų sąsiuvinį, kuriame pasižymi, kada ir kokiame šaltinyje buvo paminėtos kokios sostinės gatvės, užsirašo dabartinius jų pavadinimus ir, kas svarbiausia, ribas.
Kaip pasakoja pašnekovas, iki XIX a. Vilniaus gatvių pavadinimai buvo stichiški, atsiradę tradiciškai, be jokių dekretų. (Tik kai carinė valdžia perėmė Vilnių, daug gatvių pavadinimų buvo suslavinta.) Paprastai pavadinimą gatvė galėdavo gauti nuo bažnyčios, vienuolyno ar teritorijos savininko vardo. Tiesa, gatvių pavadinimų, kilusių nuo žmonių vardų, buvo palyginti nedaug, dažniausiai vis dėlto buvo pavadinama įvairiais vietovardžiais.
“Esu atradęs ir tokių keistų dalykų... - intriguoja Vilniaus istorijos tyrinėtojas. - Sakykime, yra tokia švento Jono gatvė, pavadinimą gavusi nuo bažnyčios. Bet, pavyzdžiui, kai Radvila dovanoja sūnėnui savo rūmus, rašo: “Gatvėje, kuri veda į Šventąją Dvasią”. Tas pats su Pilies gatve: vienuose dokumentuose ji vadinama Kanauninkų gatve, nes Pilies gatvės pradžioje buvo bažnytinės valdos, kituose - budelio vardu, nes ji vedė į priešais Šv.Kazimiero bažnyčią esančią egzekucijų vykdymo vietą. Radau ir tokį egzotišką dalyką: pavyzdžiui, Kėdainių gatvės pavadinimas keitėsi pagal kryptį. Tarkime, jeigu eidavai nuo Trakų g., tai būdavo Baltušnikų gatvė (baltušnikais buvo vadinami baltos odos išdirbėjai), o jeigu eidavai nuo Lydos g. - tai būdavo gatvė, vedanti į Trakų vartus”. Šie paradiniai miesto vartai, buvo išmūryti Trakų ir Pylimo gatvių sankirtoje.
Vienas zlotas už alkūnę
Dabartinė Vokiečių gatvė, viena iš seniausių sostinės gatvių, pavadinimą gavo nuo čia XIV a. apsigyvenusių vokiškai kalbančių pirklių ir amatininkų. Taigi ši vietovė ir buvo vadinama Vokiečių miestu. Tiesa, Vokiečių g. dar buvo vadinama Goštautų gatve, nes čia stovėjo Goštautų rūmai. Buvo vadinama ir Monetų gatve, nes čia buvo įsikūrusi iždinė. Ši gatvė miestui buvo labai svarbi, nes joje stūksojo turtingiausių pirklių ir didikų namai, taip pat - “Europa”, vienas didžiausių to meto viešbučių.
Dar buvo ir Didysis miestas. Senaisiais laikais visas gyvenimas virė dabartinėje Rotušės aikštėje, kur buvo įsikūrusi didžioji miesto turgavietė. Aplinkui didžiąją aikštę buvo daugybė krautuvėlių ir smuklių. Pačioje Didžiosios gatvės pradžioje, prie dabartinės Prancūzijos ambasados, kadaise buvo vadinamasis žuvies galas, kuriame buvo prekiaujama druska, džiovintais grybais, sviestu, silkėmis, rūkytomis menkėmis ir pan. Toliau, ties Kazio Varnelio namais-muziejumi, buvo įsikūrusios pirklių gildijos. O pačioje Rotušės aikštėje buvo išrikiuotos dvi eilės tamsių būdelių, priklausiusių Vilniaus miesto magistratui. Jas buvo galima išsinuomoti. Vienas zlotas už alkūnę - maždaug 30 cm nuo sugniaužto kumščio - toks būdavo prekystalio matas.
“Toje turgavietėje būdavo prekiaujama ir mėsa, bet dėl dvoko ir nešvarumų mėsininkai buvo iškeldinti į kitą vietą. Ten, kur dabar yra Vokiečių g., anksčiau būdavo mėsinių pasažai. Lygiai taip pat įvyko ir su arkliais. Kokia čia prekyba arkliais Rotušės aikštėje? Taigi prekyba arkliais buvo iškelta už miesto sienos ir į tą prekyvietę vedė Arklių gatvė”, - gatvės pavadinimo istoriją aiškina A.R.Čaplinskas.
Beje, Vilnius dar turėjo tokią keistą sistemą, kai žemė priklausė daugeliui savininkų. Šiose teritorijose, kurios buvo vadinamos jurisdikomis, galiojo atskiri įstatymai. “Būdavo atvejų, kad kokiame nors kvartale, priklausančiame vyskupui ar metropolitui, du namai priklausė miesto magistratui. Įsivaizduojate, vejasi vagį, tas įšoka į kitos jurisdikcijos tarpuvartę ir rodo špygą”, - pasakoja pašnekovas.
Tramvajų traukė arkliai
Galbūt daugelis žino Antakalnyje esančią Tramvajaus gatvę, bet tik retas kuris galėtų pasakyti, nuo ko gi kilęs toks gatvės pavadinimas, juolab kad daugelis vilniečių nė akyse čia neregėję tramvajaus. O jis, pasirodo, buvo XIX a. pab. - XX a. pr., tik ne elektrinis, bet traukiamas arkliais.
Viena jo maršruto linija ėjo nuo Žaliojo tilto, suko Goštauto gatve, ėjo pro dabartinę Lukiškių aikštę, paskui - Pamėnkalnio gatve iki Halės turgaus. Kita linija prasidėjo nuo Užupio tilto ir ėjo iki Gedimino prospekto galo, bet į Žvėryną jau nebesuko. Trečioji linija prasidėjo nuo Stoties ir Jogailos gatve ėjo į Antakalnį. Taigi Antakalnyje, kur ir dabar yra Tramvajaus g., anksčiau buvo savotiškas transporto parkas arkliams ir vagonams. Iš pradžių juos palikdavo dabartinėje Lukiškių aikštėje, anksčiau stovėjusiame cirko pastate.
“Kai šis tramvajus pradėjo kursuoti, paaiškėjo, kad tai jau vakarykštė naujiena, nes aplinkiniai miestai jau turi elektrinį tramvajų. Vilniaus mieste prasidėjo elektrinio tramvajaus projektavimas - tam buvo reikalingos platesnės miesto gatvės ir didžiulės pinigų sumos, būtų reikėję išgriauti ir kai kuriuos namus. Kol vyko ilgas derybų procesas, mūsų Senamiesčiui didelę paslaugą padarė toks veikėjas Pilsudskis, jis Bezdonių stotyje su savo draugais apiplėšė pašto traukinį ir nuplaukė visi pinigai, skirti elektriniam tramvajui. Galiausiai prasidėjo I pasaulinis karas, kai transportas sustojo. O po karo vienas nagingas inžinierius vėl atgaivino tramvajų, bet ne arkliais varomą, o varikliais sukamą. Kadangi arklinio tramvajaus bėgiai buvo pritaikyti 5-8 km/val. greičiui, o mechaninis tramvajus važiavo 20 km/val. ir daugiau, nieko nestebindavo toks vaizdelis: tramvajui nulėkus nuo bėgių, visi keleiviai išlipdavo ir jį vėl užsikėlę važiuodavo toliau”, - juokiasi A.R.Čaplinskas.
Žinoma, miestas neapsiėjo be seniausios profesijos atstovių. Kas įdomiausia, Lietuvos valstybės istorijos archyve A.R.Čaplinskas yra atkapstęs apie 60 su prostitucija susijusių bylų, kuriomis remiantis galima padaryti informatyvų socialinį pjūvį: “Įvairiais laikais Vilniuje buvo maždaug aštuoni, dešimt ar dvylika viešnamių. Buvo tų laisvųjų prostitučių, kurios gyvendavo butuose ar viešbučiuose. Patys prasčiausi viešnamiai buvo Tymo kvartaluose, Užupyje jau šiek tiek geresni, o patys geriausi buvo įsikūrę Totorių ir Odminių gatvėse”. Iš ten lengvo elgesio merginas nuolat krapštė miesto valdžia, nes buvo negražu, kad tie viešnamiai tiesiai priešais Arkikatedrą. Žodžiu, didelės laimės šie viešnamiai niekam nesuteikė.
UNIKALUMAS
“Kuo unikalus mūsų Vilnius, palyginti su kitais didžiaisiais ir senaisiais Europos miestais?” - paklausėme A.R.Čaplinsko, kuris daugiausia yra tyrinėjęs XIX a. Vilnių. “Vilnius apskritai yra unikalus. Visų pirma jis unikalus tuo, kad visi didieji Europos miestai, ypač sostinės, buvo kažkiek internacionalinės, bet niekur nebuvo taip, kaip Vilniuje, kurį europiečiai ne veltui vadino Babilonu. Čia klestėjo ir prekyba, ir amatai, pynėsi religijos ir tautybės. Tačiau ne visi atvykėliai galėdavo tapti miestiečiais - pirmiausiai jie turėdavo įrodyti, kuo galėtų būti naudingi miestui. Įdomu, kad atvykėlio kilmės vieta figūravo tik iki priesaikos davimo, o po to jis tapdavo, pavyzdžiui, kokiu Vilniaus staliumi ar pirkliu, o jo kilmės vieta nebūdavo minima”.
Parengta pagal dienraščio "Respublika" priedą "Julius/Brigita"
