Poeto Petro Palilionio iniciatyva ir rūpesčiu leidžiama „Poezijos pavasario laureatų bibliotekėlė“ pasipildė nauja knyga - ko gero, ryškiausio „žemininko,“ egzodo lietuvių poeto, 2002 metų „Poezijos pavasario“ laureato Kazio Bradūno eilėraščių rinktine.
Nepaprastai sudėtinga yra iš viso, dvi dešimtis poezijos knygų parašiusio autoriaus kūrybinio palikimo tikslingai atrinkti kiek daugiau nei penkias dešimtis eilėraščių, mėginant per juos atskleisti poeto esmę - pavojus šitaip elgiantis vietoj knygos parengti tiesiog sau patinkančių eilėraščių šūsnį - itin didelis. Todėl iš bet kurio kito sudarytojo norėtųsi išgirsti įtikinamus atrankos kriterijus, kuriais kliovėsi knygą sudarinėdamas, tačiau šis atvejis - išimtinis, mat rinktinės sudarytoja - poeto dukra žinoma etnologė Elena Bradūnaitė-Aglinskienė.
Perskaičius sudarytojos žodį, dėl pasirinktų eilėraščių abejonių nekyla - juk nuo vaikystės dūzgianti emocinė žmogaus atmintis, negailestingai ištrinanti visa, kas mažiau reikšminga, yra pats patikimiausias kriterijus tikrinant, kurie eilėraščiai yra svarbiausi. Nagi tie, kurie, poeto dukters žodžiais tariant, kuria Lietuvą.
E.Bradūnaitė rašo: „Tėvelio eilėraščius dažnai girdėjome ir skaitėme mūsų šeimoje. Jų įvaizdžiai mums, vaikams, augusiems Amerikoje, tiesiog sukūrė Lietuvą. Per juos girdėjome nuskendusius Alvito varpus, matėme paliktą tėviškę ir ariamus laukus Kiršuose, supratome senelio meilę arkliams, susipažinome su tėvelio aukle Ona Šulinskiene ir jos dar beveik pagoniška pasaulėjauta. Tėvelio poetiški pokalbiai su Donelaičiu, Čiurlioniu, Gediminu padėjo suprasti, kad tautą stiprina poetai, menininkai ir valdovai. Pasakojimai apie milžinkapius ir juose rastas įkapes žadino smalsumą apie gilią praeitį. Prisiminimai apie mirusius draugus (V.Mačernį, M.Indriliūną, B.Krivicką) skatino suvokti, kad jų kančios ir aukos mus įpareigoja, kad mes visi čia esame Dievo liepimu.
Tėvelis tikėjo, kad meilė savo žemei, jos praeičiai, jos tautosakai ir kalbai yra didžiausia mūsų BŪTIES dovana. Kad be tos meilės būtume tikri skurdžiai, o su ja - dvasiškai turtingesni.
Tikiuosi, kad atrinkti eilėraščiai ir skaitytojui atskleis, kokie lobiai glūdi mūsų tautiškame pavelde, nes poezijoje slypi žodžių burtininko galia“.
Nuo savęs tik pridurčiau, kad K.Bradūno poezija šiandien itin aktuali - ji kalba būtent apie tuos dalykus, kurių šiandien mums galbūt labiausiai trūksta - neregimas, bet gyvybiškai svarbias sijas, jungiančias mus su savąja žeme, savąja kalba, savąja tauta, ir orų, laisvo ir visaverčio žmogaus požiūrį į gyvenimą:
Man svetimą duoną valgant/Kąsnį baisiai nuryti sunku/Kai aš ją, kaip šventąją algą/Ne iš žemės - iš rankų imu.
K.Bradūno poezijos rinktinė - jau devynioliktoji „Poezijos pavasario“ laureatų bibliotekėlės“ serijos knyga. Taip pat jau yra išėjusios Algimanto Baltakio, Algimanto Mikutos, Justino Marcinkevičiaus, Roberto Keturakio, Aldonos Puišytės, Gražinos Cieškaitės, Albino Bernoto, Marcelijaus Martinaičio, Daivos Čepauskaitės, Stasio Jonausko, Henriko Algio Čigriejaus, Gintauto Dabrišiaus, Alfonso Maldonio, Gintaro Patacko, Bernardo Brazdžionio, Jono Juškaičio, Antano A.Jonyno ir Onės Baliukonės poezijos rinktinės. Pasak knygų serijos sumanytojo P.Palilionio, šis sąrašas dar šiemet bus papildytas taip pat ir Donaldo Kajoko poezijos rinktine.
Parengta pagal dienraščio „Respublika“ priedą „Gyvenimas“
