Visaginiečiai jau žino: kai tik medžiai savo gelstančią lapiją ima kloti po kojomis, į miestą atvažiuoja teatras. Ne bet koks, o gimęs ir puoselėjamas jų mieste tarptautinis monospektaklių festivalis “Atspindys”.
Kad tas festivalis prigijo, kad jo palikta šviesa šildo ištisus metus, rodė pilnutėlės salės beveik į visus spektaklius. Nors nebuvo ypatingos reklamos. Tad beliko kliautis žinoma pavarde, intriguojančiu pavadinimu ar tiesiog intuicija.
Visa tiesa apie pijoko gyvenimą
Į Adrijos Čepaitės spektaklį “Su derama pagarba ir meile visa tiesa apie pijoko gyvenimą”, sukurtą pagal Herkaus Kunčiaus romaną “Pijoko chrestomatija”, plūstelėjo kone visas Visaginas. Salė buvo perpildyta, sėdimų vietų nebegavę žiūrovai sutūpė ant laiptelių.
Smagus H.Kunčiaus tekstas šiandien jau nebegali turėti tos disidentinės įtampos, kokią savo laiku spinduliavo Venedikto Jerofejevo “Maskva - Petuškai”. Regis, visą aktorės kūrybinę energiją akumuliavo persikūnijimo pastangos į gyvenimo vėtytą mėtytą pijoką. Ta metamorfozė iš anksto buvo pasmerkta nesėkmei. Aktorė ir šiemet neatrado savo temos, organiškai artimo teksto, kuris lipte suliptų su jos menine ir žmogiškąja individualybe.
Beveik tas pat pasakytina ir apie Vidmanto Fijalkausko “Kritimą į tamsą” (pagal Vladimiro Nabokovo romaną “Camera obscura”, rež. Saulius Varnas). Vidurio amžiaus krizę išgyvenančio vyriškio aistra 16-metei nimfetei neatrodė esanti V.Fijalkausko tema, su jo įkūnytu personažu vargiai galėtų atsitikti tokia istorija.
Jauna Latvijos nacionalinio teatro aktorė Kristina Kletniecė pasiūlė netikėtą “Romeo ir Džuljetos” reminiscenciją “Ledi Kapuleti”. Tai Džuljetos motinos meilės istorija Tebaldui. Kažkada išleista už nemylimo seno vyro, ledi Kapuleti tam pačiam likimui pasmerkia ir savo dukterį, o po jos žūties pasitraukia į vienuolyną.
Pantomimos kalba sukurtas Anos Vlasov spektaklis “Ir Dievas sukūrė moterį...” (Izraelis) pasirodė puošnus, plepus ir pernelyg chrestomatiškas. Be svarbiausiojo imperatyvo: kodėl man to reikia, ką aš privalau pasakyti.
Hamletas ir Tevjė - pakilę skristi
Scenoje jie buvo dviese: princas ir jo karališkas apsiaustas. Milžiniška aukso spalvos mantija, pamušta tos pačios medžiagos purpuru, vaidino kartu su aktoriumi. Karališkos valdžios našta, kruvinas sostas, puošnus rūmų rekvizitas, baltutėlė mirties ir išėjimo drobulė... Nes čirkštelėjus užtrauktuką, mantija išsiskleidžia sniego baltumo sparnais...
Populiarus Armėnijos kino ir teatro aktorius Aramas Ovanesianas ankštutėlėje kino teatro scenoje su savo žėrinčia skraiste jautėsi tarsi liūtas narve. Įtariu, kad galėjo pademonstruoti tik menkutę plastinių galimybių dalį. O prasmės? Koncepcija? Kodėl, galų gale, vaidino armėniškai, nepasirinko puikaus Pasternako vertimo?
Kokią dilemą sprendžia jo herojus? Tikrai ne atpildo, ne keršto. Didysis Hamleto klausimas - egzistencinis, buvimas čia ir ten. Jo protą jaudina “nežinoma šalis, iš kur negrįžta nė viens keleivis”. Nerealizuotas finalas: didelėje teatro scenoje Hamletas išeina išskleistais baltais sparnais, ant kurių krenta sniegas...
Laiminguoju “Atspindžio” talismanu ir žiūrovų numylėtiniu tapęs aktorius iš Vologdos (2007 m. Didysis prizas už “Kysią”) ir šiais metais visuomeninės žiuri buvo pripažintas geriausiu vyriško vaidmens atlikėju.
V.Čubenka Šolom Aleichemo pienininką pamatė tarsi Marko Šagalo akimis plevenantį virš namų stogų ir buities. Aktorius sėdi aukštai ant sudedamų kopėčių ir žvelgia į mus tarsi iš anapus. Viskas, kas nutiko, jau gaubiama atminimo rūko ir atleidimo. Veikiau buitinio nei tragedinio plano aktorius nevaidino dramos, tragedijos. Nieko neimituoja (nei žydiškų aprangos atributų, nei tarties intonacijų, taip patinkančių žiūrovams). Jo tikslas ir tema kita - supratimas ir susitaikymas.
Romansai, mimansai ir kt.
Ypatingoji dovana festivalio žiūrovams - Larisos Kalpokaitės rusų romansų vakaras. Serialų ir neskoningiausių televizijos programų tiražuojama aktorė pasirodė toje nišoje, kuri jai paties Dievo skirta. Gražus balsas ir dramos aktorės talentas kiekvienam romansui (A.Vertinskio dainoms) suteikė muzikinės miniatiūros išbaigtumo.
Pernai “Atspindžio” žiūrovų simpatijų prizą pelnęs prancūzas Bobas Dantonelis ir šiemet žavėjo salę mokėjimu bendrauti, įtraukti žiūrovus į “MIM’osos” vyksmą, linksminti provokacijomis, net surežisuoti “senovinę” atminimo fotografiją ant scenos. Nuoširdžiausiai talkinusiai žiūrovei padovanojo savo lėlę Arlekiną. Tai bent prisiminimas apie festivalį!
Birutė Mar, festivalio dalyvių pripažinta mažojo žanro klasike, surengė meistriškumo pamoką svečiams. Pasak jos, monospektaklių vidutinių nebūna - arba geri, arba prasti. Nes scenoje esi vienas, nėra už ko pasislėpti. Prityrusi monospektaklių kūrėja davė kolegoms daugybę naudingų profesinių patarimų: kaip palaikyti ryšį su žiūrovais, kaip jį atkurti, jei nutrūksta, kaip pasirinkti tekstą ir kt. Bene svarbiausias sėkmės laidas - vidinės išpažinties poreikis. Jeigu jis yra, spektaklis pavyksta.
Parengta pagal dienraštį "Respublika"
