Ką reiškia būti Kostu Smoriginu

Įsivaizduokite ant stalo pažertus maždaug vienodos vertės brangakmenius, bet vienas virst ir žybtels kokia nors briaunele. Pasakysite, šitas.


Būti Kostu Smoriginu reiškia būti žmogumi, kuriam viskas ateina laiku: „pasisekimas, žiūrovų meilė, apdovanojimai, dabar knyga. Mes tave visi mylim, nes tu esi švyturys, mes tave matom, nes tu švieti ryškiai; šviesk toliau“. Taip surikiuos aktorius Vladas Bagdonas, kurio balso įrašą organizatoriai leis paklausyti gausiai „Vasaros terasos“ publikai, suviliotai Arno Ališausko knygos „Kostas. Eskizai scenos generolo portretui“ sutiktuvių ir, be abejo, knygos herojaus atliekamų dainų.

Vadinasi, ir knygos idėja bus užgimusi netradiciškai. Ji kilo Čikagos lietuvių bendruomenėje, kurioje 2012 m. buvojo aktorius, ir, matyt, plačiai paskleidė savo kerus, nes iš ten apie laukiamą knygą nuolatos vis buvo primenama leidyklos „Tyto alba“ vadovei Lolitai Varanavičienei, kuriai nieko kita neliko, kaip tik imti ir ją išleisti.

Pavedusi rašto darbus puikiam poetui Arnui Ališauskui, leidiniu liko nenusivylusi. Atvirkščiai, pabrėžusi, jog knyga nėra teatrologinė, ji, iliustruojanti, anot jos, ir rizikos grupės, ir ne rizikos grupės tam tikro laiko jauseną bei istoriją, yra tikra knyga, - joje nieko neprimeluota, o jei ir būtų, kas pameluota, tai esanti menininko privilegija.

Didysis keblumas knygos autoriui, tą pripažino A.Ališauskas, kad būti Kostu Smoriginu, reiškia, kad „jo aplinkoje nėra tik kosmonautų“. Dialogų knygai jis buvo numatęs kalbinti kelias dešimtis žmonių, tačiau leidyklos valia turėjo dalies jų atsisakyti, todėl tikras, kad pakalbinus to vertus žmones, tarp jų ir režisierės Dalios Tamulevičiutės dešimtuko aktorius, galima būtų parašyti ne vieną knygą, o visas penkias.

„Viena jų būtų apie Chodakauskų giminę (Kosto mama kilusi iš garsios giminės - aut. past.), kita apie Kauno Šančius ir to laiko, kai Kostas ten gyveno, garbės kodeksus, kultūrą, subkultūrą ir panašius dalykus, atskira knyga apie D.Tamulevičiūtę ir Eimuntą Nekrošių, atskira knyga apie teatrą, atskira apie filmus, atskira apie dainas“, - pasakojo A.Ališauskas.

Kadangi knygos pristatymas turėjo vykti aktoriaus gimimo dieną, balandžio 22-ąją, tai progai rašytojas buvo parinkęs ir dovaną, kurią įteikė dabar: antikvarinį, kone prieš du amžius (1858 m.) maldaknygės forma išleistą, prancūzų poeto Pjero Žano Beranžė (Pierre-Jean de Beranger) poezijos rinkinį. Nors prisipažino, jame galintis suprasti tik poeto pavardę, bet žmogui, kuris rašo dainas šio poeto tekstais („Paukščiai“, „Palėpė”), sakė, neturėtų kilti didelių problemų dėl vertimo.

Tikrai ne prastesnių eilių ciklą K.Smoriginui sukūręs šiuolaikinis poetas Rimvydas Stankevičius (turiu galvoje kompaktinę plokštelę „Vaidmenys”), pasidalijo prisiminimu: kai parašęs eilėraščių ciklą nusiuntė jį aktoriui, šis pasigedo eilių garsiajam Makbeto vaidmeniui ir pasiteiravo, kodėl. Rimvydas išsisukinėjo, kad labai sunki tema, nors iš tikrųjų buvo jį parašęs, bet nesiuntė, nes Makbeto vaidmuo - tarsi su prakeiksmu, o aktoriaus laukė operacija.

Po sėkmingos operacijos podraug su paaiškinimais sveikstančio ligonio laukė gatavas eilėraštis, šiandien tapęs viena stipriausių ir jautriausių jo dainų. R.Stankevičius sakė nieko, ką knygoje yra kalbėjęs apie Smoriginą ir dėl Smorigino, neišsižadąs, tačiau „esmė yra toks drugelis, kuris nuolat prasprūsta tarp žodžių, tarp eilučių“.

„Visi gyvenam tame pačiame pasauly, - kalbėjo jis, - turim tą savo kasdienybę, tą savo rutiną, ir kartais pradeda atrodyti, kad to pasaulio tėra tik tiek: ryte - žadintuvas, dantų šepetėlis, bėgimas į darbą, rūpesčiai, ligos, sąskaitos už komunalines paslaugas, vėl rūpesčiai… Ir visa tai atrodo taip seklu. Negi tik tiek? Paskui pasiimi į rankas kokią gerą knygą arba nueini į kokį gerą spektaklį ir grįžęs supranti, kad pasaulis kažkuo pasikeitė, kad iš tikrųjų tas tavo varganas būstas yra daugiau nei būstas, kad ta tyla yra daugiau negu tyla ir kad gėles laistanti moteris, kurią matai praeidamas, - daugiau negu moteris ir gėlės - daugiau negu gėlės… Ir tas gyvenimas tarsi pražysta, pasaulis tarsi padidėja, - ir gyvent darosi lengviau ir įdomiau, ir nepažintos emocijos, kaip natos kapsi nuo tavęs, - ir gyvenimas tampa pilnas. Mes, paprasti žmonės, retai atrandam duris į tą platesnį, gilesnį, aukštesnį pasaulį ir yra labai nedaug žmonių, kurie paskiria savo gyvenimą tas duris mums atidarinėti ir įleisti į tą pasaulį.

Aš galvoju, kad Kostas - vienas iš tų žmonių. Ir dar jis - Dievo apdovanotasis, jam dar ir sekasi tas duris atidarinėti…“

Ir reikia būti K.Smoriginu, kad čia pat sulauktum dedikacijos: poetas atsiverčia naujausią savo knygą „Kiaurai kūnus“ ir čia pat, skirdamas knygos ir vakaro herojui vieną stipriausių savo eilėraščių, jį paskaito.

Prisipažinsiu, buvo bjauriai šalta „Vasaros terasoje“, jauteis kaip vėjo košiamam siete, kelis kartus pagąsdino prakiuręs dangus (ir Kostui dainuojant „Makbetą”!), bet norint išeiti kažkas vis trukdė ir neleido pasikelt iš savo vietos.

Štai ką reiškia būti Kostu Smoriginu.

O visa kita - knygoje.