Kaukės įvairiose kultūrose ir mūsų laikais

Specialistai teigia, kad pirmosios kaukės buvo pagamintos žiloje senovėje praktiniu tikslu - kad medžiotojas galėtų nepastebėtas prisėlinti prie grobio. Ko gero, taip ir buvo. Juk visai neseniai, vykdami medžioti, Kalifornijos indėnai apsigaubdavo elnių kailiais, prie galvos pritvirtindavo medinius ragus, o į nosį įsikišdavo erelio plunksną. Tai jiems padėdavo apgauti ne tik jautrių gyvūnų regėjimą, bet ir uoslę.

Grįžę su laimikiu, vilkėdami tais pačiais apdarais, medžiotojai šokdavo dėkodami dvasioms. Seniausias to liudijimas - piešinys ant uolų, rastas Trijų Brolių oloje Prancūzijoje, kurio amžius - 15 tūkst. metų. Jame vaizduojamas apsinuoginęs vyras su ragais, ilga barzda ir pririšta uodega. Galbūt jis vaidino šventąjį elnią - genties protėvį, kurio „palikuonys" meldė sėkmės. Vėliau toks bendravimas su dvasiomis tapo burtininkų ir šamanų privilegija, todėl tik jie ir dėvėdavo kaukes.

Uždengdamas veidą iš medžio, molio ar paukščių plunksnų pasigamintu uždangalu, šamanas „tapdavo" protėviu, dvasia arba globojančiu gyvūnu. Kaukė laikinai perkeldavo jį į kitą pasaulį, kuriame žmonių įstatymai netekdavo galios. Kai kada jis surengdavo tikrą spektaklį, keisdamas įvairių dvasių kaukes, o žiūrovai tikėdavo, kad būtent tos dvasios viena po kitos įeina į magiškus veiksmus atliekančio žmogaus kūną ir kalba jo balsu.

Teismui, laidotuvėms ir karui

Kitame istorijos etape kaukes užsidėjo slaptų vyrų draugijų atstovai, turėję didžiulę įtaką. Rinkdamiesi naktimis, jie teisdavo ir susidorodavo su tais, kurie nesilaiko papročių. Jų kaukės vaizduodavo dvasias arba žvėris: Vakarų Afrikoje slaptos „Leopardų" draugijos nariai ne tik vilkėdavo apsiaustus iš plėšrūno kailio, bet ir dirbtinius nagus, kuriais draskydavo savo aukas. Užsidengdami veidus, jie demonstruodavo savo objektyvumą ir kartu apsisaugodavo nuo nubaustųjų keršto. Įdomu, kad taip pat elgdavosi teisėjai ir budeliai viduramžių Europoje.

Dar neseniai valdžios atstovams Afrikoje - mokesčių rinkėjams ir net policininkams - tekdavo pareigas vykdyti prisidengus kaukėmis, kad gyventojai juos gerbtų. Pagal kaukes būdavo nustatoma hierarchija: Bamumo sultonate (Kamerūnas) valdovas dėvėdavo leopardo kaukę, jo rūmininkai - dramblių, o sargybiniai - jaučių. Vyrų draugijų nariai imdavosi ir pedagoginių funkcijų: auklėdavo paauglius, ruošdami juos suaugusiųjų gyvenimui.

Po įšventinimo ritualo dalyviai iškilmingai užsidėdavo pačių pagamintas medines kaukes su po akimis išraižytomis ašaromis - jų patirtų skausmingų išbandymų ženklą.

Kai kada vyrai dėl juoko dėdavosi moterų kaukes: pavyzdžiui, bambara tautelė (Malis) turėjo gražuolės Kominė kaukę su aikštingai prikąsta lūpa ir mėlynu veidu, kuris simbolizavo šaltumą ir neprieinamumą.

Pašiepdami itin išrankias nuotakas, vyrai skatindavo jas būti sukalbamesnes. Pačios moterys kaukių nedėvėdavo ir net negalėdavo į jas žiūrėti, baimindamosi mirties.

Bet pasitaikydavo ir išimčių: bakuba (Kongas) ir mende (Siera Leonė) tautelėse gyvavo slaptos moterų draugijos, turėjusios savo kaukes. Jos buvo naudojamos atliekant ritualus, susijusius su giminės pratęsimo tema - tada kaukės būdavo vienintelis šokančių moterų „drabužis".

Nukeliauti į mirusiųjų pasaulį padėdavo laidotuvių ritualas, kurio metu kaukės buvo naudojamos labai plačiai. Žinomiausias pavyzdys - auksinė Tutanchamono kaukė, stebėtinai tiksliai perteikusi jaunojo faraono bruožus.

Paprastose kaukėse akių, o kai kada ir burnos vietoje, būdavo paliekamos kiaurymės, o pomirtinės kaukės būdavo užsandarinamos, kad mirusiojo siela nepaliktų kūno ir netrikdytų gyvųjų.

Be „netikrų veidų" neapsieidavo ir karas. Dėvėdami baisias kaukes, kariai, pirma - gąsdindavo priešininkus, o antra - gindavosi nuo priešiškai nusiteikusių dvasių keršto. Kai kurios kaukės būdavo gaminamos iš žmonių odos arba kaukolės priekinės dalies. Tai galėdavo būti tiek gerbiamų protėvių, tiek itin stiprių ir narsių priešų palaikai.

Abiem atvejais jos būdavo dėvimos tam, kad velionio savybės pereitų dėvinčiajam. Panašios kaukės, kaip žinoma, buvo naudojamos senovės keltų, Gabone, Naujojoje Zelandijoje. Jau XVI a. jos buvo naudojamos per kruvinus actekų žynių ritualus.

Aksesuarai ir grimas

Kaukės nešiotojui patikimai pasislėpti nuo žmonių ir dvasių akių vien jos nepakakdavo, prie kaukės būdavo pridedami perukai, ragai, galvos apdangalai. Vakarų Afrikoje gyvenančios eve tautelės ritualų dalyviai naudodavo kojūkus, vaizduodami protėvius milžinus. Melanezijoje kai kurios kaukės dengdavo visą šokėjo kūną, o kai kada - net kelis žmones. Papuasai gamindavosi kaukes iš palmių pluošto ir rojaus paukščių plunksnų. O kad šokant nesugadintų trapių gaminių, juos nusiimdavo (tai retas atvejis) ir sudėdavo ant specialių padėklų.

Įvairus grimas taip pat buvo laikomas tam tikra kauke, tik vienkartine. Pavyzdžiui, indų kathakali teatro aktoriai būdavo grimuojami keletą valandų, kol daugybė baltos ryžių pastos sluoksnių visiškai uždengdavo jų veidus, ir mimika tapdavo neįmanoma. Tokia tradicija į teatrą atėjo iš kadaise vykdavusių švenčių, per kurias būdavo vaidinami indų mitų epizodai.

Čia galima prisiminti ir graikų teatrą, kuris taip pat gimė iš švenčių dievo Dioniso, teatro dalyviai dėvėdavo į ožius panašių satyrų kaukes (priminsime, kad žodis „tragedija" reiškia „ožio daina"). Vėlesnės kaukės linksmumą arba liūdesį išreikšdavo groteskiškai, kad jas galėtų įžiūrėti ne tik žiūrovai, sėdintys tolimose teatro eilėse, bet ir dievai danguje, nes vaidinimai iš esmės ir būdavo rengiami būtent jiems.

Azijos šalių teatruose kaukės ir grimas iki šiol apie herojus pasako daugiau negu jų kalba. Japonų No teatre balta kaukių spalva simbolizavo kilnumą (o Kinijoje, priešingai, baltas kaukes nešiodavo piktadariai), raudona - vyriškumą, narsą, ruda - žemą kilmę. Kitaip kaip graikiškos, japoniškos kaukės neišreikšdavo ryškių emocijų, nuotaiką perteikdavo vos pastebimi pustoniai, susidarantys šiek tiek pasukant galvą į šviesą. Senosios No teatro kaukės šiuolaikinėje Japomnijoje tapo masinės kultūros dalimi, jas mielai nešioja jauni „neformalai".

Šri Lankos sinhalų uždėtiniai „veidai" galėjo vartyti akis ir jas net išpūsti, kas reiškė didžiausio laipsnio susijaudinimą. Tibeto misterijoje Tsam personažai, vaizduojantys piktąsias ir gerąsias dvasias, dėvi vienodai gąsdinančias kaukes. Bet žiūrovai kažkaip atskiria vienas nuo kitų ir gerąsias skatina garsiais riksmais ir mušdami būgnus. Blogis, žinoma, kiekvieną kartą atsitraukia ir tibetiečiai iš to semiasi optimizmo.

Nelabojo išvarymas

Jei kalbėsime apie europietiškų kaukių evoliuciją, specialistai ją nustatė gana tiksliai: nuo ritualinio naudojimo iki commedia del arte personažų kaukių - Arlekino, Pantalonės, Pjero. Jie susiejo teatrą su gatvės karnavalais, kur kaukės dengiamas veidas reiškė laikiną savojo „aš", individualumo ir griežtos moralės atsisakymą. Garsiajame Venecijos karnavale prabangios kaukės tapo neatskiriamu audringų linksmybių, kuriose dalyvauja visų tautų, amžiaus grupių ir luomų atstovai, atributu.

O kituose Italijos miestuose, kaip žinoma, yra rengiami karnavalai su savomis tradicinėmis kaukėmis, primenančiomis pagonybės laikus. Kastelnuove tai - Žmogus elnias, Ivrėjoje - Karalius malūnininkas, mėtantis miniai apelsinus, Sardinijos Mamojados mieste - „mamutonai", apsisiautę ožkų kailiais, su medinėmis kaukėmis.

Šitų karnavalų šaknys - piktojo išvarymo ritualai, iš kurių kilo ir kalėdinės vaikštynės, populiarios daugelyje Europos šalių. Persirengėliai su gauruotomis skrandomis ir išsiteplioję veidus suodžiais arba su jaučių, ožių, lokių ir net velnių kaukėmis vaikštinėja gatvėmis, keldami kuo didesnį triukšmą. Veidus jie slepia ne tiek nuo kaimynų, kiek nuo nelabojo, kad jis neatkerštų netikėta liga.

Kadaise persirengėlių eitynėse dalyvaudavo ir aukštuomenė - iš dalies dėl prietarų, iš dalies norėdami pasilinksminti. O vėliau dvaruose ir rūmuose liaudies vaikštynės virto maskaradais. Jie pasiekė ir mūsų dienas - paskutinė kaukė, kuria rimtai tiki vaikai, yra Kalėdų Senelis.

Taigi, senųjų ir daugelio šiuolaikinių tautų kultūrose kaukė - bėgimo į nerealumą priemonė ir simbolis. Uždengdami veidą, senovės žmonės palikdavo įprastą žemiškąjį pasaulį, ‚įgydami" savo antrininko, gyvūno arba dvasios, savybes. Kaukės buvo būtinos daugelyje gyvenimo sričių.

Šiandien daug kas yra pamiršta, bet kaukė iki šiol gali savo šeimininką perkelti iš nuobodžios kasdienybės į pasakos pasaulį.