Vilniaus knygų mugėje pristatyta Kazio Bradūno (1917 - 2009) sakralinės poezijos rinktinė „Liepė man būti“. Knygą išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, ją sudarė kunigas Julius Sasnauskas.
Pradėdamas knygos pristatymą, literatūros kritikas Valentinas Sventickas perskaitė trumpą K. Bradūno eilėraštį. Anot jo, dabartiniai poetai trumpų eilėraščių parašyti nemoka.
„Šie metai Seimo paskelbti K. Bradūno metais. Vasario 11 dieną sukako 100 metų nuo poeto gimimo. O ši knyga, kurią pasitinkame, - tai sakralinės poezijos rinktinė. Šis rinkinys, iš anksto vadintas K. Bradūno maldaknyge, galėtų būti pavyzdys, kaip gražiai ir neįkyriai bendrauti su Dievu. Julius Sasnauskas puikiai atliko šios knygos sudarytojo darbą, surinkdamas eilėraščius, ir jai parašė pavydėtinos vertės straipsnį - ne kokį literatūrologinį, bet savąja kalba sudėliojo svarbiausius akcentus“, - sakė V. Sventickas.
Anot J. Sasnausko, minėti Dievo vardą kūryboje - rizikingas dalykas. Dievo idėja K. Bradūno eilėraščiuose universali - Dievas negyvena ūkuose. Poeto kūryboje justi ne tik krikščioniški, bet ir pagoniški motyvai.
„Atrodo, kad jis tarsi apsimeta. Žinodamas, kad yra krikščionis, grįžta į pagonišką būseną, kad paskui vėl galėtų perimti krikšto vandenį. Tas motyvas jo eilėse skamba ne vieną kartą. Jis leidžia sau pabūti pagoniu ne tam, kad ką nors atrastų, patvirtintų, bet kad galėtų pakartoti krikšto veiksmą“, - kalbėjo J. Sasnauskas.
Kunigas prisiminė, kaip sovietų laikais į jo tėvų namus pažįstami atnešė paslėpti pluoštą lapų su K. Bradūno eilėraščiais. Vienas eilėraščių vadinosi „Sibiro kapinės“. „Negalėjau suprasti, kaip už eilėraštį galima patekti į kalėjimą. Pasirodo, ir dar kaip galima“, - sakė J. Sasnauskas.
Poeto dukra Elena Bradūnaitė pasakojo, kaip vaikystėje, paauglystėje, kuri praėjo Jungtinėse Amerikos Valstijose, jai ir broliui tėvas siekė išugdyti sakralumo pojūtį. Vėliau, kai ji tapo mergina, po Ameriką pasklido įvairiausių tikėjimų ir pasirinkti kurį nors kitą buvo madinga. Tačiau tėvas sakęs, kad nieko geriau už krikščionybę ji neras.
„Tėtis jautė, kad krikščionybė ir pagonybė - mūsų dvasinis paveldas. Ryšys su dvasingumu mums svarbus - kad mus pakeltų iš dumblo“, - persakė E. Bradūnaitė tėvo mintį.
Elena su broliu vaikystėje Amerikoje giedodavo iš „kantičkų“. Per kokį nors lietuvių renginį jie būdavo raginami: „Na, Bradūnukai, į sceną. Pagiedokite“. Ir juodu giedodavo. Net ir dabar, per knygos pristatymą, ji pagiedojo vaikystės „kantičkų“ giesmę.
Kartą E. Bradūnaitė susapnavo „kantičką“. „Gal man tėtė siunčia kokią žinią iš anapus?“ - pamanė. Po kiek laiko Dzūkijoje ji sutiko V. Sventicką ir pasiūlė išleisti K. Bradūno eilėraščių rinktinę. Šis sutiko. „Bet tie eilėraščiai turi užuominų į krikščionybę“, - patikslino. Ir su ta idėja juodu kreipėsi į kunigą J. Sasnauską.
Kultūros istorijos tyrinėtojas Darius Kuolys „nustūmė“ K. Bradūną į Kristijono Donelaičio, Motiejaus Valančiaus, Adomo Mickevičiaus „Pono Tado“ ir Vydūno laikus. Visi jie teigė būties sakralumą. O A. Mickevičiui ir Vydūnui nebuvo svetima mistika.
Anot D. Kuolio, K. Bradūno sakralinė kūryba - graži mūsų literatūros tradicijos tąsa.
