Kritikė atsisakė poeziją versti preke

"Noriu kūryba dalintis, o ne ją pardavinėti. Rašymas man - laisvė, o ne komercija, - paaiškina knygos autorė. - Elektroninės knygos nemokamos, prieinamos visiems, taigi sklaidos galimybės praktiškai neribotos. Kadangi elektroninė leidyba nereikalauja didelių finansinių investicijų, kūrėjas gali eksperimentuoti žanrais, tapatybėmis, poetinių balsų ribomis, net pačia autorystės samprata, nepaisyti literatūrinių madų ir rinkos dėsnių. Tai laisvė, kurios netenki įsipareigojęs leidykloms ir stereotipams, tarkime, kad knyga gali būti tik popierinė".

Pasak literatūros kritikės ir vertėjos Rimos Bertašavičiūtės, Virginijos Kulvinskaitės eilėraščiai vizualūs, tarsi tušu nutapytos gotikinės pilys.

"Juos skaitant iš kelių potėpių iškyla istorijos apie aukštas moteris besiplaikstančiais sijonais, medžius, vėją, šaltį ir mirtį, - prisiminimai, pasakojami estetiškai pesimistiška nuotaika", - sako R. Bertašavičiūtė.

"Puiki amerikietiška lietuvių mergaičių poezija", - knygos rankraštį įvertino poetė Agnė Žarkalytė, pabrėžusi sąsają su amerikiečių išpažintinės poezijos "mergaitėmis" - poetėmis Ane Sekston (Anne Sexton), Silvija Plat (Sylvia Plath), kūrybą visų pirma siejusiomis su vidinius konfliktus atskleidžiančia terapijos forma. - Virginijos eilėraščius pradėjau skaityti ir jais džiaugtis jau prieš gerą dešimtmetį. Kodėl ji iki šiol neturi knygos - buvo pasibaisėtinai neaišku. Man patinka, kaip eilėraščiuose kalba ši mergaitė-moteris-berniukas. Nagi leiskit tą knygą kas nors, greičiau!"

Poezijos rinkinį "Antrininkė" išleido elektroninių knygų leidėjų asociacija "Naujas vardas". Kaip ir kitas asociacijos el. knygas, "Antrininkę" galima nemokamai atsisiųsti adresu www.naujasvardas.lt.

Poetė, menotyrininkė Laima Kreivytė rinkinyje "Antrininkė" įžvelgia ne tik gerą poeziją, bet ir ypatingą, pasipriešinimu grįstą poetinę laikyseną.

"Pirmąją eilėraščių knygą Virginija Kulvinskaitė pavadino "Antrininkė" - matematika akivaizdžiai nėra šio rinkinio šifro raktas. Gal psichoanalizė? Tada reikėtų skenuoti kiekvieną rašytoją, kalbančią keliais balsais. Ir nors gyvenimas knygoje nekovoja su literatūra (todėl ir nepralaimi!), "Antrininkės" savas kambarys yra poezijoje, o ne nuomojamame bute, - teigia knygą redagavusi L. Kreivytė. - Kodėl ne autoportretas, ne autobiografija, o būtent antrininkė - fantomas, kvestionuojantis autorės poziciją? Kas kalba - Virginija ar mums nežinoma jos kopija? Virginija Kulvinskaitė kaip Virginijos Cibarauskės alter ego ar Antrininkė kaip alegorija, vidinis nežinomos, nepripažintos tapatybės balsas? Autorė kaip antrininkė yra neįprasta lietuvių poezijos figūra, nes dauguma rašytojų yra pirmininkai - savo literatūrinio pasaulio kūrėjai."

Pasak L. Kreivytės, Antrininkė negali sutapti su ta, kurią įkūnija. "Tačiau Virginijos poezijoje vyksta būtent tai - autorė neriasi iš senos odos, tuo pat metu augindama naują. Savistaba nevirsta saviapgaule - nei literatūrine, nei biografine prasmėmis. Bet susidvejinimo momentas išlieka - tarsi ji rašytų ir filmuotų tuo pat metu. Taupi, nepagražinta kalba ir kontrastingi vaizdiniai kuria ekspresionistiniam kinui artimą atmosferą.

"Josifas Brodskis poeziją apibūdino kaip pasipriešinimo realybei formą. Virginijos atveju tai ir pasipriešinimas biografijai, savo gyvenimą iš anksto apibrėžiant kaip "antrinį”. Todėl netikslu būtų jos poeziją vadinti išpažintine lyrika - veikiau metaišpažintim. Jei autorės tapatybė pavogta arba ji pasisavino svetimą - kieno išpažintį skaitome?", - retoriškai klausia L. Kreivytė.