Didžioji "Litexpo" parodų centro konferencijų salė šeštadienį buvo sausakimša, kai į ją suplūdo rašytojos Kristinos Sabaliauskaitės gerbėjai. Čia vykstančioje Vilniaus knygų mugėje buvo pristatyta ketvirtoji jos romano "Silva Rerum" dalis. Pokalbį moderavo žurnalistas, politikos apžvalgininkas Rimvydas Valatka.
Taškas padėtas - tetralogija baigta. "Jaučiuosi pavargusi ir laiminga", - sakė K. Sabaliauskaitė, tetralogijai - medžiagos rinkimui, idėjos brandinimui, rašymui - pašventusi apie 15-16 metų.
Pati romano idėja jai kilo dar praėjusiame amžiuje - 1996-1998 m. dar bestudijuojant. Taigi kelias iki šio darbo buvo ilgas. Kai prieš aštuonerius metus pasirodė pirmoji dalis, ji žinojo, kad iš viso bus keturios. Taip pat žinojo pirmosios dalies pirmąjį sakinį ir ketvirtosios - paskutinį.
Tai, kad "Silva Rerum" bus keturių dalių, rašytoja "užkodavo" jau pirmojoje dalyje, kur kalbama apie kaimišką lietuvišką Jono Motiejaus Norvaišos dvaro arkadiją, keturis gamtos elementus - žemę, orą, ugnį ir vandenį.
R. Valatka klausė, ar keitėsi per tą laiką rašytojos požiūris į literatūrinę išmonę, stilių, kalbą?
Autorė sakė viską perskaičiusi - jai ne gėda dėl to, ką parašė, ir nieko nekeistų. Kita vertus, šia tetralogija ji šiek tiek apsidraudė dėl rašytojiško brendimo.
"Man atrodo, tos keturios dalys, jų herojai simbolizuoja ne tik keturias šeimos kartas, bet ir keturis žmogaus amžiaus skirsnius. Nuo vaikystės iki seno žmogaus patirties ir brandos man teko bręsti kartu su savo herojais", - sakė rašytoja.
R. Valatka ir K. Sabaliauskaitė leidosi į netrumpą ketvirtosios romano dalies analizę, kurios atidžiai klausėsi ne tik suaugusieji, bet ir paaugliai. Rašytoja ir pokalbio moderatorius kartais prisimindavo ir dabartį.
"Pasaulis per aštuonerius metus, kai pradėjau rašyti pirmąją dalį, labai pasikeitė. Buvo šviesesnis, ramesnis ir laisvesnis negu dabar", - sakė autorė.
Kiekvienos dalies rašymą lydėjo kažkokie mistiniai reiškiniai. Pavyzdžiui, rašant pirmąją pradėjo siausti paukščių gripas, kurio visi bijojome. Šiandien apie jį užmiršome.
"Rašant svarbu istorinei biografijai, istoriniam faktui suteikti žmogaus likimo matmenį. Ir būties egzistencijos matmenį", - sakė K. Sabaliauskaitė.
Rašydama šį romaną, ji neracionalizavo, nekalkuliavo rašymo proceso, nes literatūrinė magija būtų išnykusi.
Visa tetralogija parašyta be galo ilgais sakiniais. "Kai rašiau tuos ilgus sakinius, supratau, kokia lietuvių kalba yra graži", - sakė autorė.
Neužginčysi, kad K. Sabaliauskaitės tetralogija tapo bestseleriu. "Kaip parašyti bestselerį?" - dialogui einant į pabaigą autorės klausė ir R. Valatka.
Kristinos atsakymo esmė buvo maždaug tokia - reikia gyvenime patirti daug vargo: 20 metų studijuoti, gyventi bendrabučiuose įvairiuose Europos kraštuose, nuo ryto iki pat uždarymo dirbti bibliotekose - štai tada galbūt ir atsiras bestseleris.
Į klausimą, kaip ji jaučiasi, kurį, anot R. Valatkos, sportininkams užduoda po laimėtų varžybų, K. Sabaliauskaitė atsakė: "Jaučiuosi pavargusi ir laiminga".
Tada buvo bandoma Kristiną pavedžioti "už nosies" - esą o gal tie herojai jai neduos gyventi, pradės persekioti, todėl gal atsiras ir penktoji dalis - jau apie XIX amžių? Atrodė, kad rašytoja akimirką ne juokais išsigando savo herojų "persekiojimo". Tačiau greitai išsivadavo iš tos nelaisvės: "Ne, XIX amžius - ne mano sritis. Įdomiausia tai, kad aš jau žinau, ką veiksiu".
