L.Gutausko mūzų suverti karoliai

Šiandien rašytojas, poetas, dailininkas, Lietuvos nacionalinės premijos laureatas, garsiosios trilogijos „Vilko dantų karoliai“ ir daugiau kaip keturiasdešimties knygų autorius Leonardas Gutauskas švenčia 75-metį. Ta proga sostinės galerijoje „Dailininkų menė“, kurioje jau keli mėnesiai veikia jo dailės darbų paroda, jubiliatas savo talento gerbėjams pristatys naujausią knygą „Fragmentai: trumpoji proza“.

Sukaktuvininko vakaras galerijoje šiandien rengiamas kartu su Lietuvos rašytojų sąjunga. Jo išvakarėse „Respublikos“ pakalbintas L.Gutauskas kruopščiai suskaičiavo, kad „Fragmentai“ - tai 44-oji jo knyga. Pavydėtinas darbštumas ir produktyvumas! Stebina šio kūrėjo ir įvairiapusio talento žmogaus energija, minties ir fantazijos lakumas. 2011-aisiais jau skaitėme jo trumpų novelių ir lakoniškų istorijų knygą „Šunų dainos“, bet šį sykį tie minties literatūriniai blyksniai dar trumpesni. Tačiau pati knyga stora - 500 puslapių. Autorius fiksuoja gyvenimo akimirkas, meilės, pasiaukojimo, gėrio ilgesio temas. Jos primena suvertų karolių motyvą, kuris įaustas į jo garsiausią romaną „Vilko dantų karoliai“.

- Esate iš tų įvairiapusio talento žmonių, kuriuos paprastai vadiname dviejų mūzų tarnais. Jūsų mūzos - literatūra ir dailė. O gal kur nors jūsų namų Antakalnyje kertelėje pasislėpusi dar kokia nors mūza?

- Taip. Sakyčiau, kad toji trečia mūza galėtų būti mano parašytos ir iliustruotos vaikiškos knygos. Jas kuriu su didžiausiu malonumu. Jų jau aštuoniolika. Tai ir poezija, ir pasakos, mano sugalvotos istorijos. Štai dvi paskiausios mano pasakos „Senojo Bokšto gyventojai“ - apie mane žavinčius neįprastus ir nepaprastus gamtos reiškinius: Rojaus paukštį, ledkalnius, žaibus, bites ir kt. Čia vaikai ras daugybę vertingų žinių, jas galės pasitikrinti įmindami mįsles.

- Antonas Čechovas yra pasakęs, kad vaikams sunkiau rašyti negu suaugusiesiems. Ar tai tiesa?

- Tai, ką rašau ir piešiu vaikams, tinka ir suaugusiesiems. Vaikus reikia vesti į meno ir gamtos pasaulį. Menininkas turi būti vedlys, mokytojas, o ne pataikauti jų kapriziukams ir čiulbėti: „Tuku tuku traukinuku“.

- Naujausia jūsų knyga „Fragmentai: trumpoji proza“. Kodėl jūs pasirinkote tokį trumpų pabirų, tarsi karolių, suvertų į solidžią knygą, žanrą?

- Surinkau savo rankraščiuose užrašytus nespausdintus tekstukus, kurtus per pastaruosius 20 metų. Yra ir visai neseniai parašytų. Štai matote, kokia šūsnis puslapių, rašytų mano sena rašomąja mašinėle, kur kelios raidės yra nudilusios. Ranka taisiau tas klaidas, nes su kompiuteriu taip ir nesusidraugavau. Bet dėl to nesigailiu. Tie vienos akimirkos tekstai po keletą kartų mano permąstyti, persijoti per sąmonės ir jausmų sietą, nušlifuoti. Tada lieka tai, kas esminga, svarbu. Man regis, tas akimirkų menas ne mažiau svarbus negu ilgi minčių srautai ar gyvenimo istorijų aprašymai. Čia labai trumpi sakiniai, rimas. Tekstas suskamba tarsi koks ne literatūrinis, o muzikinis žanras. Dieve mano, čia telpa labai daug kas: ir istorija, ir meilė, ir nuopuolis, ir kas tik nori. Palyginote naują knygą su karoliais, tikriausiai prisiminusi tuos mano garsiausio romano leitmotyvu tapusius vilko dantų karolius, kokius nešiodavo Sibire gyvenančios moterys. O čia, šioje knygoje, sakyčiau, yra tarsi deivės Mnemosinės suverti atminties karoliai.

- Ir vis dėlto kuri iš jūsų parašytų 44-ių knygų jums pati brangiausia?

- Visos brangios... Na, žinoma, kad išskirtinė knyga - didelė savo apimtimi ir gili visomis prasmėmis - „Vilko dantų karoliai“, kurią pradėjau rašyti, kai man buvo 43-eji. Norėjau rašyti septynias knygas, bet išėjo trys. Per ją iš poezijos, kurią rašiau iki tol, perėjau į prozos kūrinių pasaulį: ilgų sakinių ir pastraipų pasaulį. Čia man šiek tiek įtakos padarė rašytojo Marselio Prusto, parašiusio garsiąją knygą „Prarasto laiko beieškant“ rašymo būdas. Tai, kad atmintyje reikia fiksuoti viską ir atsiduoti atminties tėkmei. Ir visai nesvarbu, ar atmintis tau pasufleruos rašyti apie vakar dieną, ar leistis į įvykius, kurie buvo prieš 60 metų. Šiuo metodu rašant laikas yra nenuoseklus, neištisinis, šokinėjantis, grįžtantis. Čia daug ir pasąmonės srauto, sapnų, mistikos ir monologų be skyrybos ženklų, kurie parašyti vienu atsikvėpimu... Tai sudėtingas rašymo būdas, kai nieko iš anksto nesusiplanuosi, nes tos mintys eina iš vidaus ir per atmintį, per lietimą, klausą ir net per uoslę.

- Jūs savo kūriniuose primenate daugeliui lietuvių šeimų paliktas sunkiai išgydomas tremties žaizdas. O ką manote apie šiandieninę savanorišką tautiečių „tremtį“?

- Labai tikiu, kad yra lemties ženklai. Nes ir anos tremtys buvo todėl, kad likimas už kažką lietuvius baudė. Mes net nežinome už ką... Galbūt mūsų tauta kažką ne taip padarė istorijoje. Tokios bausmės, kaip emigracija ar tremtis, nėra šiaip sau. Buvo laikas, kad patys žmonės iš Lietuvos važiuodavo į carinę Rusiją: gydytojai, mokslininkai, pedagogai. Juk štai broliai Antanas ir Jonas Juškos surinko lietuviškas dainas gyvendami carinėje Rusijoje. Tad tremtis turi labai daug atspalvių. O dabartinė savanoriška tremtis turi ir pliusų, ir minusų. Tai, kad jaunimas vyksta mokytis į aukštąsias mokyklas Vakaruose, yra pliusas. Kodėl? Todėl, kad nė vienas Lietuvos universitetas nepatenka į geriausių aukštųjų mokyklų šimtuką... Minusas, kad tie išvažiavę žmonės ir ten pasilikę nebedalyvauja mūsų tautos kūryboje, nekuria rytdienos, o tik siunčia savo giminaičiams pinigų. Skaudžiausia yra ryšio praradimas. Tos dabartinės „tremtys“ yra susijusios su mūsų krašto istorija. Juk ilgą sovietmečio laiką negalėjome niekur išvažiuoti. O kai atsivėrė durys, daugybė žmonių net nesusimąstę pakėlė sparnus. Panašiai kaip tos ilgai narvelyje laikytos kanarėlės, kurios gyveno, čiulbėjo ir net veisėsi, atrodė laimingos. Vos atidarius narvelio dureles jos išskrido. Mintis žmonėms, kurie išsiveržė iš uždaros erdvės ir tarėsi būsią laimingi, suteikė energijos pradėti kitokį gyvenimą. O gal čia buvo tokia tų žmonių lemtis. Todėl už tai negalime pykti. Tai, deja, nesuvaldomi dalykai...

- Esate ne kartą prisipažinęs, kad geriausiai jums rašosi Mardasavo kaime Dzūkijoje, kur netoliese Ūla įteka į Merkį.

- Taip, ten ir rašau savo romanus, eilėraščius, knygas vaikams. Ten numaliavoju ir iliustracijas vaikiškoms knygoms. Sodyboje praleidžiu kone visą pusmetį... Ten kaimynystėje įsikūręs kritikas Valentinas Sventickas, tapytojas Ričardas Povilas Vaitiekūnas, turi namą ir gausi Jonynų šeima, kuriame buvoja ir poetas Antanas A.Jonynas. Kaime man puikiai rašosi ir iliustracijas vaikiškoms knygoms piešiu. O paveikslus tapau čia, šio buto įstiklintame balkone.

- Turite kokį angelą sargą, kuris jus įkvepia kūrybai ir leidžia tiek daug darbų nudirbti?

- Žinoma, turiu... Tai mano žmona Loreta. Ji pianistė. 53 metai, kai mes kartu. Mano gyvenime visko buvo: ir nuopuolių, ir pakilimų, ir kūrybos džiaugsmų, ir nusivylimo, atrodytų, šventais dalykais. Kai turi tokį draugą kaip ji: ir atlaidų, ir gailestingą, ir suprantantį ne tik mano kūrybą, bet ir sielą, palyginimas su angelu kaip tik jai. Juk neužmigau kadaise kur nors griovyje po pasibuvimo su draugais „Suokalbyje“. Kai matydavo, kad aš rašau ar tapau, niekada man netrukdydavo, nekviesdavo į teatrą ar koncertą, nors pati į juos eidavo. Aš dirbtuvių niekada neturėjau. Paveikslus kurdavau namie. Nei kada yra man sakiusi, kad dažai jai nosį kutena, nei mano rūkymas jai kliūdavo. Ji pagimdė ir užaugino du sūnus Tadą ir Simoną, jie abu tapo dailininkais. Beje, jeigu jau klausiate apie šeimą, tai noriu priminti, kad menininkų Gutauskų dinastija tęsiasi, nes mano tėvas prieškaryje pirmas baigė Estijoje meninį odos apdirbimą ir įkūrė odos cechą Vilniaus dailės kombinate.