Lietuviško bestselerio vis dar laukiame

Parodoje eksponuojama 115 Lietuvos autorių knygų, išleistų įvairiose užsienio šalyse 33 pasaulio kalbomis, tarp kurių vietą rado ir išskirtiniai vertimai, tokie kaip Neringos Abrutytės eilėraščių rinktinės danų ir graikų kalbomis, Vandos Juknaitės pokalbiai su vaikais „Tariamas iš tamsos“ hebrajų kalba ir kitos.

Parodos lankytojai galės ne tik naujai atrasti žinomus, o gal pirmą kartą pamatytus lietuvių autorių kūrinius, bet ir sužinoti įdomių faktų iš lietuvių literatūros gyvenimo. Viena tokių istorijų - apie 2016 metais Vokietijoje pasirodžiusį Kristijono Donelaičio „Metų“ vertimą į vokiečių kalbą. Per dviejų šimtų metų kūrinio gyvavimą - tai jau penktasis „Metų“ vertimas į vokiečių kalbą, skaičiuojant nuo pirmojo, kurį 1818 metais paskelbė Liudvikas Rėza. Pernai pasirodžiusio vertimo autorius - šešerius metus Klaipėdos universitete dėstęs, dabar jau garbaus amžiaus pastorius iš Berlyno Gotfridas Šneideris (Gottfried Schneider), ėmęsis iš naujo versti vokiečių kalba ir taip prieinamą kūrinį tiesiog iš ilgesio ir noro laiškuose papasakoti Vokietijoje likusiai žmonai apie Lietuvą ir ypatingą jos dvasią. Grįžęs į Vokietiją, vertimus parodė specialistui ir, sulaukęs teigiamo įvertinimo, nutarė išversti visą kūrinį. Tačiau vertimas dar ilgokai pragulėjo pastoriaus stalčiuje ir proga jį išleisti pasitaikė beveik po dviejų dešimtmečių.

Kai kurių knygų vertimai iškeliavo į pasaulį kartu su jų autoriais, įsipindami į jų likimus kitose šalyse. Štai žinomas keliautojas poetas eseistas Eugenijus Ališanka - 11 jo knygų pasklido pasaulyje 6 kalbomis. Į 12 kalbų išverstos Icchoko Mero, į 11 - Sauliaus Tomo Kondroto, į 7 Grigorijaus Kanovičiaus knygos.

- Kokia turi būti knyga, kad ji būtų verta vertimo? - „Vakaro žinios“ paklausė parodos sudarytojos, Lietuvos kultūros instituto projektų koordinatorės Rūtos Mėlynės.

- Knygas vertimams atrenka specialistai. Dažniausiai pasirenkamos tos, kurios atrastų skaitytoją įvairiose šalyse. Literatūros specialistai sprendžia ir dažniausiai renkasi meninę vertę turinčias knygas ir ne tik Lietuvoje, bet ir kitose pasaulio šalyse aktualios tematikos. Atrinkimo procese taip pat dalyvauja ir patys vertėjai. Žinoma, tam, kad knyga būtų išversta, taip pat turi būti ir leidėjas, kuris išleis toje šalyje šią knygą. Lietuvių literatūra dažnai domisi vokiečiai, kaimyninės šalys, Ukraina, Rusija. Į vokiečių kalbą išversti visi geriausi Lietuvių kūriniai, tarp kurių autorių yra Jurga Ivanauskaitė, Sigitas Parulskis, Jurgis Kunčinas, dabar verčiamas Ričardo Gavelio „Vilniaus pokeris“. Dažniausiai visose šalyse, kuriose žinoma Lietuva ir kur domimasi Lietuva, galima rasti vieną ar kelis lietuvių autorius ir jų kūrinius, kurie būtų įdomūs tos šalies skaitytojams jų gimtąja kalba. Turbūt sunkiausia patekti į anglišką rinką, nes ji ir taip pripildyta kūrinių gausos, tad anglakalbės šalys labai mažai dėmesio skiria vertimams. Skirtingai nei Lietuva, kurioje vertimų yra daugiau nei lietuvių autorių knygų.

- Vertėjui ant pečių krinta didžiulė atsakomybė - išversti knygą į kitą kalbą, neatimant iš jos literatūrinio veido, autoriaus braižo, kūrinyje panaudotų meninių priemonių?

- Žinoma, vertėjo amatas labai atsakingas ir sudėtingas. Kiekvienas vertėjas turi turėti literato gyslą, nes jam tenka tarsi parašyti tą knygą savąja kalba. Žinoma, visuomet stengiamės, kad vertėjas ne tik verstų, bet ir rastų laiko pabendrauti, susipažinti su knygos autoriumi, labiau pažinti jį ir kūrinį. Blogas vertimas iš karto užkerta kelią knygos populiarumui.

- Kai kurių Lietuvos rašytojų knygos yra išverstos net į kelias dešimtis kalbų. Kiek tų vertimų turi būti, kad knyga taptų pasauliniu bestseleriu?

- Sunku pasakyti, vieno konkretaus kriterijaus gal ir nėra. Štai Rūtos Šepetys knyga „Tarp pilkų debesų“ yra tapusi „The New Yourk Times“ bestseleriu ir buvo išleista daugiau kaip 50 šalių. Knyga parašyta angliškai ir išleista puikios leidyklos.

Štai neseniai vos per kelerius metus nuo išleidimo į lenkų, ukrainiečių, vokiečių, olandų, latvių kalbas išversta Alvydo Šlepiko knyga „Mano vardas - Marytė“. Nors tiražai gal ne dešimttūkstantiniai, bet vis tiek tai yra didžiulė sėkmė.

Prieš porą metų Vokietijoje Dalios Grinkevičiūtės atsiminimų „Lietuviai prie Laptevų jūros“ rankraštis buvo pripažintas bestseleriu ir buvo lyginamas su Varlamo Šalamovo kūriniais, kuriems, pasak specialistų, knyga niekuo nenusileidžia.

Dar vienas labai sėkmingas kūrinys visiems žinomas Kristinos Sabaliauskaitės „Silva rerum“, patekęs į gana daug topų. Tokios sėkmės istorijos vis nuskamba, o tokio grožinio bestselerio, kuris būtų puikiai žinomas visame pasaulyje, turbūt vis dar laukiame. Bet nepamirškime, kad esame maža šalis. Mums sunku konkuruoti vienodomis sąlygomis net ir su kaimynais lenkais, kur rinka gerokai didesnė, tad knygų leidyba yra pelningas ir sėkmingas verslas.

- Kuo lietuvių literatūra gali didžiuotis ir kaip išsiskiria pasauliniame kontekste?

- Dažnai mūsų literatai pabrėžia, kad mes turime labai plačią tremties literatūrą. Tai padiktavo mūsų istorija. Gausu įvairių atsiminimų, dainų, kitokios literatūros. Žinoma, literatūroje visuomet atsispinti ir pačios šalies kultūra. Literatūroje sutinkame lietuvišką charakterį, ryški posovietinė patirtis, tačiau kartu dažnoje knygoje išreiškiami ir gana bendražmogiški dalykai, kurie bendri ir kitų tautų atstovams.

Turbūt didžiausia bėda yra ta, kad mūsų vertimai labai vėluoja. Kadaise labai vėlavo Balys Sruoga ir jo kūrinys „Dievų miškas“. Man atrodo, jis būtų tapęs pasaulinio garso rašytoju. Juk jis parašė atsiminimus iš karto grįžęs iš Štuthofo koncentracijos stovyklos ir tai, ko gero, galėjo būti viena pirmųjų knygų pasaulyje apie patirtį tokiose vietose. O autentiką prisiminimai prarado, nes buvo išleisti tik po 10 metų ir gerokai išredaguoti. Taip pat dar vienas pavyzdys - Antanas Škėma ir jo „Balta drobulė“. Ji taip pat galėjo tapti vienu iš pirmųjų modernių romanų pasaulyje. Bet vėl pavėlavome.

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“