Luvro vertas eksponatas iš Kriaunų

Kai visoje šalyje skambės bažnyčių varpai, Kriaunų miestelio žmonės labai norėtų, kad į tą chorą įsilietų ir jų Dievo Apvaizdos bažnyčios varpas. Deja, kriauniškiai savo padangėje jo balso negirdės ne tik dėl to, kad šiam laisvės šaukliui numatyta itin svarbi misija sostinėje.

„Mes turime seniausią Baltijos regione varpą, bet jo nėra. Tai yra iš tikrųjų didžiulė netektis bendruomenei“,- „Respublikai“ kalbėjo kriauniškė bibliotekininkė Au dronė Telšinskienė, kaip miestelis neteko savo įžymybės.

O nutiko štai kas. Prieš trejetą metų varpus tyrinėjęs mokslininkas Gintautas Žalėnas, vykdamas į Rokiškį, užsuko į Kriaunas. Tikėjosi Dievo Apvaizdos bažnyčios varpinėje apžiūrėti garsiųjų meistrų Boleslovo Venerio ir Jono Delamarso liejinius. Zakristijonui atrakinus varpinę, svečiai išvydo ne du, o tris varpus. Būtent nuo trečio delegacijai atvipo žandikauliai.

„Supratome, kad tai labai didelė vertybė. Mes, tuo metu buvę varpinėje, paskambinome klebonui ir susitarėme, kol nebus atlikti galutiniai tyrimai, naujienos niekur neviešinti“, - pasakojo A.Telšinskienė.

Kol to trečiojo varpo žymenys buvo tyrinėjami, jis tyliai ramiai ilsėjosi varpinėje. Tačiau po metų, 2016 -ųjų rugpjūčio 23-iąją, varpas dingo. Susirūpinę kriauniškiai tuoj paskambino Obelių klebonui Laimonui Nedveckui. Pasirodo, toji brangenybė toli neiškeliavo, tik iki Rokiškio muziejaus filialo Obeliuose.

„Skaudu, kad išvežant apie tai mūsų neinformavo. Kreipėmės į Rokiškio dekanatą, į Panevėžio vyskupiją, rajono merą, norėdami, kad varpas grįžtų jei ne į varpinę, tai bent į Kriaunų muziejų. Bet iš visur tyla“, - pasakoja A.Telšinskienė.

Anot seniūno Arvydo Rudinsko, vasarą į miestelio šventę susirinkę kraštiečiai vieningai nusprendė - varpas turi būti grąžintas į Kriaunas.

Iš pradžių klebonas esą sakęs, kad miestelio muziejuje reiktų įrengti signalizaciją. Praėjusį gruodį ši sąlyga buvo įvykdyta, tačiau varpas vis tiek negrįžta.

Toliau nuo pagundų

„Siekiant varpo saugumo, varpas yra laikinai deponuotas Obelių muziejuje, - ramina klebonas. - Jis yra parapijos nuosavybė ir tikrai į Kriaunas grįš“.

L.Nedveckas tikino, jog tokio žingsnio imtasi neatsitiktinai. Mat 2008 metų spalį šiaurės rytų Lietuvoje buvo pavogti Kupreliškio, Salamiesčio, Aleksandravėlės, Suosto ir Onuškio (Rokiškio r.) trys varpai. Tai nutiko vos per dvi savaites. Iš dingusiųjų tesugrįžo vienintelis - į Onuškio bažnyčią. Jį policija atrado kažkokio verslininko sodyboje.

Nieko keista, kad minėtos vagystės vyko beveik prieš dešimtmetį, o Kriaunų varpo saugumu susirūpinta tik pastaruoju metu. Niekas nežinojo, kad tokios brangenybės ten esama.

„Jis kabėjo ir tiek. Ir klausimas, kada apskritai jis buvo naudojamas“, - L.Nedvecko žodžiais, niekas iš senų žmonių neatsimena, kad kas nors būtų juo skambinęs. Kriauniškiai girdėdavę kitus, Venerio ir Delamarso nulietus.

Kunigo manymu, išvežti varpą reikėję, nes mokslininkas G.Žalėnas padaręs klaidą paskelbdamas apie radinį „visam pasauliui“.

Klebonas porina, kad pasklidus garsui apie tokį unikalų daiktą, atsirado norinčių jį įkurdinti Rokiškio bažnyčios varpinėje. Būta siūlymų išvežti arba į Kauno karo muziejų, arba į Nacionalinį muziejų, arba į Bažnytinės dailės muziejų Mykolo bažnyčioje. Tačiau klebonas galvoja kitaip.

„Nesutinku, kad iš kaimo reikia išgabenti viską dėl to, kad jis tamsus ir prasigėręs. Nespręskime apie provinciją iš televizijos laidų „TV pagalba“ arba „24 valandos“. Kaimuose yra pakankamai šviesių žmonių“, - savo poziciją, kuri turėtų būti visai priimtina Kriaunų bendruomenei, dėstė dvasininkas.

Pasak jo, bažnytinėms vertybėms yra daugybė pavojų. Ir dėl atrastojo varpo jis jautęs spaudimą. Itin atkaklus buvęs vienas verslininkas. Labai norėjo to varpo.

„Aš jo klausiau, o kokia nauda iš to būtų Kriaunų kraštui. Juk šita parapija garsi ne tik Griškevičiumi (buvęs Lietuvos komunistų partijos pirmasis sekretorius), tai ne tik revoliucionierių kraštas. Juk bažnyčia stovi senosios vietoje, tos, kurioje krikštytas Strazdelis“, - po tų žodžių verslininkas nuėjo net neatsisveikinęs.

O kodėl jis nenorėtų, kad tas varpas grįžtų į Kriaunas? Jeigu ne į bažnyčią, tai bent į muziejų?

Bažnyčioje reikalingi „inžineriniai sprendimai“, o Obelių muziejus yra laisvės kovų muziejus, todėl ten tas varpas labai tinka. Tuo tarpu Kriaunose, sako, šalia Petro Griškevičiaus portreto - niekaip.

Tiktų net Luvrui

O ką mano savo gyvenimo atradimą Kriaunose padaręs tyrinėtojas G.Žalėnas?

Jo požiūriu, kelbonas L.Nedveckas buvo visiškai teisus, pasirūpinęs vertingojo radinio apsauga Obelių muziejuje. Nes Kriaunų Dievo Apvaizdos bažnyčios durys...kaip čia pasakius...

Mokslininkas nustebo „Respublikos“ skambučio sulaukęs kaip tik tuo metu, kai baigė rašyti varpo ekspertizės aktą. Paprašytas pacituoti, kokias išvadas padarė, reziumavo: „Tai seniausias Baltijos pietrytiniame areale esantis varpas. Arealas - dabartinė Baltarusija, Kaliningrado sritis, Lietuva, Latvija, Estija. Senesnis instrumentas, ko gero, yra Rusijoje, Didžiajame Naugarde, Kijeve, o Lvove gali būti vėlesnis, bet irgi XIV amžiaus. Senesnių yra Skandinavijoje“.

Greičiausiai, aiškino G.Žalėnas, šis varpas pagamintas rusėnų žemėse XIII-XIV amžių sandūroje, bet jis panašus net į XII amžiaus analogus. Pasak mokslininko, kai lietuviai plėtė savo valdas į rytus, ten jau stovėjo cerkvės su varpais.

Mokslininko versija - jis atkeliavo po Pirmojo pasaulinio karo, kai iš Rusijos buvo parsigabenti išvežtieji. Tarp jų, spėja G.Žalėnas, galėjo įsimaišyti ir svetimų. Vadinasi, per drąsu būtų sakyti, kad tas varpas šimtmečiais tilindžiavo Kriaunose. Tik iš kur buvo atvežtas, sunku pasakyti, nes ant jo nėra jokių užrašų.

„Tai yra unikalus eksponatas, nemažos materialinės, o taip pat istorinės kultūrinės vertės. Kuo rimtesnėje vietoje bus, tuo jam bus daugiau garbės, tuo daugiau žmonių pasaulyje sužinos apie Kriaunas“, - anot tyrinėtojo, tokio lygio eksponatas nepadarytų gėdos nei Luvrui, nei kitiems pasaulinio garso muziejams.

Varpas, teigia mokslininkas, vienintelis Rytų Europoje, unikalus ir tuo, jog nulietas naudojant vienuolio Teofilio aprašytą metodą, kai modelis buvo formuojamas iš lašinių, vadinamojo lajaus. Tokia technika plačiai naudota IX-XI amžiais.

O ką bendruomenė turėtų padaryti, kad Luvro salių verta brangenybė sugrįžtų į savo buveinę, G.Žalėnas sako neįsivaizduojantis.

„Pirmiausia, tas varpas priklauso ne Kriaunų parapijai. Parapijos turtas priklauso Lietuvos katalikų bažnyčios Panevėžio vyskupijai. Jeigu tai būtų liuteronų bažnyčia ar reformatų, tada būtų parapijos turtas“, - mokslininko manymu, viską lems geros vyskupijos valia. O kol kas jis net neįtrauktas į kultūros verybių sąrašą.

Parengta pagal savaitraščio „Respublika“ priedą „Gyvenimas“