Neklauskit dainiaus vardo, arba „Buvo naktys švento Jono...“

O pavasari malonus,

O pavasari gražus,

Tu toks mielas, paslaptingas,

Tu atgaivini jausmus.

O, pavasari, skubėki

Širdį mano nuramint.

Širdžiai ilgesio nereikia

Pirmą meilę sugražink.

Ten, kur žalias vasarojus,

Teka upė šniokšdama

Ir armonika raudojo

Stiprių rankų traukiama.

Buvo naktys švento Jono,

Laužai degė paupy,

Buvo linksma ir malonu

Pirmą meilę prisimint.

Tu neklausk, kam aš nešioju

Baltą gėlę atlape,

Kieno vardą aš išpjoviau

Į žilvytį ties upe.

Baltas žiedas nekaltybės,

Jis nešiojamas visų.

Tavo vardą pirmutinį

Aš išpjoviau ant šakų.

Kaip paukštelis prie paukštelio,

Kaip gėlelė prie gėlės,

Taip širdelė prie širdelės

Vienąkart nurimt turės.

Tą dainą neretai išgirsi vakarėliuose, žmonių sueigose ar pageidavimų koncertuose. XXVII knygos mylėtojų draugijos narys Ričardas Venckus spaudoje yra prisipažinęs, jog ją yra girdėjęs dainuojant įvairiuose Lietuvos kampeliuose ir ne kartą mėgindavęs atspėti, kas parašė jos žodžius - Kazys Binkis, Salomėja Nėris ar Paulius Širvys?

Interneto platybėse įvairuoja ne tik dainos tekstai; ne kartą teko matyti, kad ji netgi priskiriama poetui Juozui Keliuočiui. O iš tiesų dainos žodžių autorius yra jo brolis Alfonsas Keliuotis (1911.09.12 - 1994.12.29). Pirmą kartą tas tekstas išspausdintas „Naujojoje Romuvoje" 1934 metais.

O štai neseniai poeto dukra žurnalistė Rasa tą tėvuko eilėraštį pavadino populiariausiu jo poetinėje biografijoje. Kai vienam susibūrime ji išgirdo dainuojant tą tekstą, maloniai buvo nustebinta, kad ne vienas vakaro dalyvis teisingai prisiminė dainos teksto autorių - Alfonsą Keliuotį. Tąkart dukra panoro padaryti vieną korekciją - pasirodo, tėvo sukurti posmai yra gerokai gražesni, nei dainuojami liaudies dainose. Tad ji pateikė ir autentišką Alfonso Keliuočio tekstą:

Ak, neklauskit, kam nešioju

Gėlę švarko atlape,

Kieno vardą aš išpjoviau

Ant žilvyčio ties upe.

Naktis buvo švento Jono

Lyg iš pasakų senų.

Žaros švietė visuos šonuos,

Ugnys degė ant kalnų.

Ūžė jaunas vasarojus,

Šniokštė upė plaukdama,

Ir armonika raudojo

Stiprių rankų tampoma.

Ir bernai, būrin sustoję

Ant piliakalnio briaunos,

Krūtines atsilapoję,

Plėšė dainą po dainos.

Mergos šelmės, pasalūnės

Vis kuždėjos: čia, čia-čion!

Ir baltais žiedais ramunių

Bernus mėtė nemačiom.

Viena jų sukandus laikė

Smilgą tarp dantų dailių.

Gelsvus plaukus vėjas draikė -

Jos užmiršt aš negaliu!

Ak, neklauski, kam nešioju

Gėlę švarko atlape,

Kieno vardą aš išpjoviau

Ant žilvyčio ties upe!

Knygų mylėtojas R.Venckus 1981 m. susipažino su dainos autoriumi Alfonsu Keliuočiu. Tuomet poetas naujam bičiuliui užrašė dar turėtą unikalų savo pirmosios knygos „Nerūpestingas berniokas", išleistos Vilniuje 1939 metais, egzempliorių, kuriame pateiktas ir aptariamos dainos tekstas. Tituliniame puslapyje Keliuotis užrašė: „Nors aš išėjau didelį gyvenimo muštrą, buvau vėtytas ir mėtytas, daug ką praradau, tačiau vienu atžvilgiu vis dėlto likau nepasikeitęs - tebesu ir dabar toks pat „nerūpestingas berniokas", kaip ir jaunystėj."

Poetas tuomet guodėsi, jog dabartinė modernistinė poezija jau nebejaudina skaitytojų. Ištisai driekiasi palaidi žodžių srautai, kuriuose, be vienos kitos metaforos, nieko daugiau vertingesnio ir nerasi... Keliuotis sakėsi šiuolaikiniuose eilėraščiuose pasigendąs paprastumo, tos pagrindinės lietuvių poezijos ypatybės, paveldėtos iš nuostabiųjų liaudies dainų.

A.Keliuotis eiliuoti pradėjo dar mokydamasis Rokiškio gimnazijoje. Jo debiutas profesionalioje spaudoje įvyko 1927 metais, kai žurnale „Ateitis" pasirodė jo eilėraštis „Rožės".

Kūrinėlyje dominuojanti skaidri, jaunatviška nuotaika atkreipė Salomėjos Nėries dėmesį. „Būtent ši poetė tuomet tvarkė kūrybos publikacijas jaunimo žurnale. Tai ji mane įvedė į literatūrą ir pristatė skaitytojams", - didžiuodamasis kalbėjo A.Keliuotis. Tad baigus gimnaziją jau nekilo jokių abejonių dėl ateities - tikslas buvo aiškus. Jis pradeda lituanistines studijas Vytauto Didžiojo universitete. Deja, tos studijos užsitęsė ilgokai, poetas vos netapo „amžinuoju studentu". Bet tam buvo svarbios priežastys. 1931 metais jo brolis Juozas Keliuotis įkūrė žurnalą „Naujoji Romuva" ir tuoj pat į talką pasikvietė brolį Alfonsą. Čia jis rūpestingai tvarkė žurnalo tekstus, pagaliau pateko į patį kultūrinio elito centrą.

Būtent dirbdamas „Naujoje Romuvoje", A.Keliuotis artimai susipažino su tokiomis ryškiomis ano meto asmenybėmis, kaip rašytojai Juozas Tumas-Vaižgantas, Bernardas Brazdžionis, Vytautas Sirijos Gira, teatralas Juozas Miltinis, muzikai Juozas Gruodis ir Stasys Šimkus.

1939 m. atgavus Vilnių, „Naujosios Romuvos" redakcija persikėlė į Lietuvos sostinę. Atvyko čia ir A.Keliuotis. Tais pat metais čia pasirodė ir pirmoji jo poezijos knyga „Nerūpestingas berniokas". Antrojo rinkinio teko palaukti daugiau nei pusė amžiaus... Ir vėl tai įvyko ne dėl poeto kaltės. 1940 metais prasidėjus sovietinei okupacijai sustabdoma „Naujosios Romuvos" leidyba. A.Keliuotis pradeda dirbti Dailės akademijoje, vėliau - Dailės muziejuje. 1944 metais, pas profesorių Vincą Mykolaitį-Putiną sėkmingai išlaikęs literatūros egzaminus, jis baigia Vilniaus universitetą. Karo metais bendradarbiauja brolio leistoje „Kultūroje".

Rūsti gyvenimo realybė į A.Keliuočio gyvenimą įsisuko tuoj pat po karo. Poetas suprato - gyvenimas sostinėje tampa rizikingas. Negrįžtamai nutolo visi keliai į spaudą. Naujoji valdžia nepripažino karo metų diplomo - juk čia nėra marksizmo-leninizmo pažymių... Brolis Juozas Keliuotis pripažintas antitarybininku ir sėdi kalėjime. O patį Alfonsą slegia ir priekaištai už bendradarbiavimą buržuazinėje spaudoje, tuo labiau - karo metų „Kultūroje".

A.Keliuotis grįžta į gimtąjį Rokiškį - iš pradžių ūkininkauja, o vėliau pradeda dirbti mokytoju Rokiškio mokyklose. Pedagogikai jis atidavė daugiau nei tris dešimtmečius. Vienu metu buvo sumanyta skirti jį net švietimo skyriaus inspektoriumi, bet sumanymas nepavyko, nes Keliuotis net negalvojo stoti į partiją, o be narystės nėra ko galvoti apie aukštesnes pareigas. Kai mirė žmona, jam teko rūpintis trimis dukromis.

Bet jos savarankiškai tvarkėsi ir leido jam vis dažniau prisėsti prie seno ąžuolinio stalo ir kurti eiles. Tik kad tų posmų niekam nereikėjo - jo eilėraščiai nebuvo spausdinami, o ir iš informacijų rajono laikraštyje jo pavardė būdavo paprastai išbraukiama... Daug vėliau, jau po jo mirties, dukra Rasa taip apibūdins Alfonso Keliuočio charakterį: „Jis buvo mylintysis.

Tiek daug meilės viskam jis spinduliuodavo: žmonėms, gyvenimui, gamtai ir, žinoma, poezijai, knygoms, muzikai, teatrui. Mokėjo džiaugtis - užtekdavo, kad saulė nušvinta, o jis jau linksmai švilpiniuoja. Niekada kito neteisdavo, nesu girdėjusi, kad kažką būtų apkalbėjęs, menkinęs, niekinęs, save aukštinęs..."

Alfonsas Keliuotis mirė 1994 metų pabaigoje. Į amžinojo poilsio vietą senosiose Rokiškio kapinėse jį lydėjo dukros Aušra, Rasa ir Eglė, buvę jo mokiniai, šimtai rokiškėnų.