1 nuotr.Vokiečių kompozitoriaus sukurtas romansas „Mamyte, padovanok man žirgelį" Lietuvoje išpopuliarėjo karo metais. Žmonės pamėgo šią švelnią melodiją. Tos dainos įtaiga neblėso ir pokario laikotarpiu, žadino patriotinius jausmus. Pagal pamėgtą melodiją tremtiniai Sibire sukūrė savus žodžius „Neverkit, sesės, savo brolių".
Gera talkininke dainos populiarumui tapo devyniolikametė Zita Kėvalaitytė, 1943 metais parašiusi lietuviškus žodžius. Tad prisiminkime jaunos gimnazistės sukurtus, teisingiau - išverstus - melodijos žodžius.
Girdėjau kartą mažą vaiką,
Kurs prašė taip gražiai mamos:
- Mamyte, nupirk man žirgelį,
Gražiausią žirgą iš visų.
Ir gavo vaikas dovanų
Gražius cukrinius arkliukus,
Bet štai pavirko jis balsu:
Netikras, mama, šis arklys.
Mamyte, pirk man žirgelį,
Gražiausią žirgą iš visų
Mamyte, brangią žemę gint reikės.
Dažnai sapnuodavo jis žirgą,
Gražiausią žirgą iš visų.
Ir meldė jis Kalėdų senį,
Kad jam atneštų dovanų.
Ir per Kalėdas gauna jis
Gražius medinius arkliukus.
Bet vėl pravirksta jis balsu:
Netikras, mama, šis arklys.
Mamyte, pirk man žirgelį,
Gražiausią žirgą iš visų.
Mamyte, brangią žemę gint reikės.
Ir štai prabėgo daugel metų -
Graži jaunystė jo veide.
Prie vartų žirgas pabalnotas,
O motinėlė jo liūdna.
Dar mažas būdams nesuprato,
Kokia žiauri žmogaus dalia,
Bet nujautimas jam pasakė,
Kad žirgas jį lydės kare.
Sugrįšiu, brangi mamyte,
Žirgelis štai mane lydės.
Sugrįšiu, brangi žemės bus laisva.
Kas gi toji Zita Kėvalaitytė? Turbūt tik nedaugelis žino šią asmenybę. O juk ji BUVO. Gimė 1922 m. vasario 1 dieną Kaune. Baigusi gimnaziją, Zita Kėvalaitytė 1941 metais pradėjo studijuoti žurnalistiką Vytauto Didžiojo universitete. 1940 - 1944 metais vaidino Kauno jaunimo teatre. Sukūrė apie trisdešimt įsimintinų vaidmenų spektakliuose „Eglė žalčių karalienė", „Dvylika brolių juodvarniais laksčiusių", „Atžalynas" ir kt. Pagarsėjusi aktorė, vaidinusi karo metais, suprato, jog atriedantys rusų tankistai nepaglostys jos likimo...
Ji emigravo į Vokietiją, o iš čia į Ameriką. Apsigyvenusi Čikagoje ji tarsi atgimė naujam gyvenimui. Įsijungusi į teatrinę veiklą ji Scenos darbuotojų sąjungoje režisavo daugelį spektaklių, o ir pati sėkmingai vaidino. Mokė vaikus lietuviškoje mokykloje, rašė jiems skirtus veikalėlius, išmoningai rengė šventes.
Lietuvių enciklopedijoje Stasys Santvaras ne be pagrindo teigė, jog Zita Kėvalaitytė-Visockienė visus žavėjo spalvingu aktorės talentu, puikia vaidybos technika. Jos sukurti vaidmenys pasižymėjo išgyvenimo tikrumu ir tyrumu, kuriamo charakterio supratimu, savaimingu vaidybiniu polėkiu. Ji turėjo skambų dailaus tembro balsą, gryną lietuvių kalbos tartį. Jos vaidybinė mokykla, Stasio Santvaro įsitikinimu,- nuosaikus teatrinis realizmas.
Paskutiniais gyvenimo metais Zita Kėvalaitytė sunkiai sirgo, užsitęsusi Alzheimerio liga fiziškai sunaikino moterį - šermenyse dalyvavusi jos bičiulė atviravo: „Normalus karstas jai kelis kartus per didelis"... Artistė ir režisierė mirė 2002 metų liepos pirmąją. O tą jos išverstą romansą dar ir dabar neretai išgirsi koncertuose ar vakaronėse...
Ją yra aranžavęs Mikas Suraučius, ji itin dažnai skambėdavo dainininko baritono Danieliaus Sadausko repertuare.
