1 nuotr.„Vengiu skambių žodžių. Noriu rašyti žmogui, tokiam kaip aš. Taurus paprastumas - didelė vertybė. Rašant man du dalykai patys svarbiausi - emocija ir melodija".
Tai poeto Algimanto Baltakio (1930.02.15 - 2022.03.13) kadaise pasakyti žodžiai, gražiai nusakantys visą jo kūrybos esmę. Kone septynis dešimtmečius tęsėsi jo kūrybinis procesas, išėjo beveik trisdešimt poezijos rinkinių, ir visuose dominuoja emocijos ir melodija.
Neatsitiktinai Autorių teisių agentūra yra užregistravusi kone du šimtus dainų, sukurtų pagal Algimanto Baltakio žodžius. Savo gyvenimo saulėlydyje poetas juokavo, jog „viešajame gyvenime dabar dalyvauju nedalyvaudamas - už mane dirba mano dainos. Bet mažai kas žino, kas yra dainų tekstų autorius ar kompozitorius, nes jų vardai retai skelbiami"... Buvo metų, kai Algimantas Baltakis nominuotas kaip labiausiai dainuojamas poetas. Kūrėjas džiaugėsi, kai LATGA 2008-aisiais jam atsiuntė suvestinę, kurioje pažymėta, jog praėjusiais metais radijo bei televizijos eteryje jo žodžiais sukurtos dainos skambėjo net 5079 kartus!
Poeto žodžiais dainas kūrė kompozitoriai Algimantas Raudonikis, Laimis Vilkončius, Algimantas Bražinskas, jo tekstus dainavo tokios populiarios grupės, kaip „Vairas", „Hiperbolė", „Jonis" ir kitos. Ypač kūrybingai poeto tekstus skaitė Robertas Stanionis, atviravęs, jog „natomis užrašinėjau dainų melodijas, kurpiau tekstus, kol atradau poeziją. Godžiai skaičiau viską ir atsirinkdavau tai, kas tinka dainoms. Algimanto Baltakio poeziją galima „išdainuoti" visą. Gal todėl šis poetas ir tapo mano auksinių šlagerių bendraautoriumi".
Tačiau šiandien pakalbėsime apie vieną, mano įsitikinimu, išskirtinę Algimanto Baltakio dainą „Pušelė", kurios tekstas publikuotas 1973 metais pasirodžiusioje poeto knygoje „Duona ir debesys". Melodiją jai sukūrė Algimantas Bražinskas. Žmonėms patiko tas poeto tekstas, jį pradėjo dainuoti vakaronėse. Bet... kompozitoriaus muzika ne itin žavėjo. Nežinomas kompozitorius pritaikė kitą melodiją ir daina akimirksniu paplito visuomenėje; tapo tikra liaudiška daina...
Prisiminkime Algimanto Baltakio posmus:
Tu viską, o viską seniai pamiršai,
Ne praveri vartų, laiškų nerašai,
Sugriauk visus tiltus, kelius išardyk,
Vien taką per kopas, maldauju, palik.
Toli ten, už marių, už jūrų plačių.
Svyruoja pušelė viena tarp smilčių.
Iškirsk visą girią, ką nori - daryk.
Tik mažą pušelę, maldauju palik.
Tu viską, o viską atimk iš manęs -
Mėnulį ir saulę, laukų ramunes.
Atimk man ramybę, žuvėdra suklyk,
Tik meilę, ją vieną, maldauju palik.
Dainingi poeto posmai jo kūryboje gimė neatsitiktinai. „Muzika man visą gyvenimą yra labai svarbi",- yra sakęs Algimantas Baltakis. Muzikalūs buvo ir jo tėvai, ir daugelis artimųjų. „Vasaros vakarais, kur tik paklausydavai, aplink visur skambėdavo dainos". Tai irgi Baltakio žodžiai. Būsimasis poetas dar būdamas dviejų metukų jau buvo pasodintas prie pianino. Bet muzikos mokytoja iškart atšaldė potraukį pianinui - atseit, didžiuliai berniuko nykščiai netinka šiam subtiliam instrumentui. Tad jo pagrindiniais palydovais tapo armonika ir akordeonas. Mokydamasis gimnazijoje, Baltakis su moksladraugiais sukūrė estradinį orkestrėlį ir grodami ano meto garsesnius šlagerius jie šokių vakarėliuose turėdavo neblogą pasisekimą...
Studijuodamas Vilniaus universitete, poetas sėkmingai dainavo garsiajame P. Sližio vadovaujamame chore, ne kartą pelnė pirmąsias vietas respublikiniuose konkursuose. Choras taip patiko Baltakiui, jog šis net baigęs universitetą su malonumu lankydavosi jo repeticijose...
Daina lydėjo ilgus Algimanto Baltakio gyvenimo metus. Gražiausią įspūdį poetui paliko tie gražūs jų padainavimai, kai jis, jo bičiulis Justinas Marcinkevičius ir operoje jėgas jau išbandęs dailininkas Stasys Krasauskas nuvažiuodavo į Alfonso Maldonio sodybą Linmarkyje ir iš visos širdies traukdavo dainingas melodijas. Įspūdingas kraštovaizdis sukeldavo net penkis aidus... „Lenktyniaudavome, kuris daugiau dainų moka,- prisimindavo Algimantas Baltakis. - Ir šventas giesmes giedodavome - juk iš vaikystės dar atsiminėme tai, ką bažnyčiose per pamaldas buvome girdėję."
Prasmingi poeto Algimanto Baltakio žodžiai, apibendrinantys jo visą būties laiką: „Mes vertinome paprastus dalykus - ramią kasdienybę, šeimą, vaikus, galimybę dirbti. Galiausiai - patį gyvenimą"...
