Neklauskit dainiaus vardo, arba „Kur bakūžė samanota“

„Šiandien dar nėra suprasta, kas yra Vaičaitis",- savo metu rašė Marcelijus Martinaitis ir klausė savęs bei kitų: kas jis? Eilėraščio „Yra šalis" ir kitų elegijų autorius? Vertėjas? Sekėjas? Garsusis mūsų poetas apgailestavo, jog apie Praną Vaičaitį nedaug tėra medžiagos. Ir visa tai dvidešimtojo šimtmečio pradžioje, kai tiek gausu žinių ar biografinių leidinių apie kur kas menkesnius talentus... „Tai kuo tada didis Pranas Vaičiaitis?", - klausė tuomet Marcelijus Martinaitis.

Prasmingo atsakymo vietoje galime prisiminti Eduardą Mieželaitį, kuris teigė, jog lietuvių prisikėlimą išbūrė dainiai, išpranašavo poetai. Vienas jų buvo Pranas Vaičaitis, labai jaunas miręs ir nedaug poetinių gintarų palikęs savo tautai. Gintarinė jo posmų šviesa neužgeso ir neužges mūsų poezijos lobyne, nes gili jo eilėraščių potekstė jaudina mus iki šiol...

Ypač ankstyvos poeto mirties pirmųjų metinių proga jo gimtuosiuose Sintautuose iškilo paminklas, kuriame Vaičaičio bičiulių rūpesčiu iškalta epitafinė poeto apostrofa:

Vai, lėkite dainos, iš vargo nupintos.

Iš kaimo į kaimą pas jaunus senus!

Paguoskite širdis, nelaimių sutrintas,

Nušluostykit ašaras, kelkit jausmus!

Vėliau kilo sumanymas pastatyti didelį paminklą poetui. Skulptorius Vincas Grybas jau rengė maketą, visame krašte renkamos lėšos, vienas iš pirmųjų paaukojo ir prezidentas Antanas Smetona. Deja, prasidėjęs karas visus planus sujaukė. Didžiulis granitinis paminklas Sintautuose iškilo tik 2013 metais.

Tokia trumpa Prano Vaičaičio įamžinimo paminklais istorija. Tačiau vienas jo eilėraštis seniai tapo populiaria melodija. Žmonės visuose kraštuose dainuodavo tą liūdną, elegiškai graudžią dainą „Kur bakūžė samanota", jos žodžius priskirdami tautos kūrybai. O iš tiesų tai yra pats gražiausias žmogaus gyvenimo paminklas. Ne iš akmens ar granito pastatytas, o sukurtas išreiškiant pagarbą Dainiui...

Ne vienas Prano Vaičaičio eilėraštis tapo daina, bet išskirtinė vieta priklauso būtent vertimui „Kur bakūžė samanota". Nuostabią, elegišką melodiją jai sukūrė kompozitorius Stasys Šimkus, palaiminęs šias eiles ilgam, ligšioliniam gyvenimui. Prisiminkime tą dainą:

Kur bakūžė samanota,

Kurioje gimiau,

Obelis kur augalota

Ką sodne mačiau?

Kur upeliai platūs, sraunūs,

Tekantys smagiai,

Kur tos mintys mano jaunos,

Kaip drugiai?

Ta bakūžė jau supuvo,

Obelies jau nėr,

Ir upeliai jau išdžiūvo,

Vargas viens tebėr.

Tas poetinis Prano Vaičaičio palikimas galėjo būti kur kas solidesnis. Bet kartą, pamatęs iš kaimynų ateinančius caro žandarus, pats poetas dalį rankraščių sudegino krosnyje. Nemaža dalis eilėraščių, taip pat bijant žandarų, buvo užkasta tėviškės žemėje. Vėliau, jau po poeto mirties, buvo ne kartą kasinėta žemė, bet paslėptųjų rankraščių niekas taip ir neberado...

Eiliuoti Vaičaitis pradėjo būdamas trylikos metų - dar mokydamasis Marijampolės gimnazijoje. Baigus ją, visos vaikinuko svajos buvo tik apie universitetą. Bet tėvai sumanė kitaip, jie sūnų norėjo matyti kunigu. Bet būsimasis poetas jau vaikystėje rinkosi tylą ir vienatvę. Jis vengė didelių kompanijų. Jam kur kas mielesnės būdavo valandos, praleistos gamtos prieglobstyje. Apie savo svajonę mokytis universitete jis taip pat bijojo pasisakyti tėvams. Jų raginamas stoti kunigų seminarijon, jis tik nutylėdavo...

Biografinėje literatūroje plačiai aprašyta Prano kelionė su tėvu į Seinų kunigų seminariją. Jis tikėjosi stebuklingai laimingos pabaigos, ir kai seminarijos rektorius paklausė jo apie tikrąjį pašaukimą, jis prisipažino norįs mokytis tik universitete. Taip Vaičaitis ir netapo klieriku (nors tikrumo dėlei turime pasakyti, kad poetas buvo religingas - studijuodamas Peterburge, jis dažnai lankydavosi bažnyčiose, karštai melsdavosi). Tėvas išplūdo sūnų, ir vienas grįžo namo. O Pranas ilgokai slapstėsi pas draugus ir tik vėliau atsirado namuose.

Jaunasis poetas skaudžiai išgyveno kilusį su tėvais konfliktą, bet palaipsniui viskas rimo, ir jis pagaliau išvyko studijuoti į Peterburgą. 1900 metais jis gauna teisininko diplomą ir netrukus pradeda dirbti Peterburgo Mokslų akademijos bibliotekoje.

Orai šiame mieste būdavo labai drėgni, vyravo šlapdribos bei vėjai. Lengvas paltukas ir plonas šalikėlis ant kaklo menkai tegelbėjo. Vaikinas susirgo plaučių uždegimu, o jį pakeitė kosulys ir netrukus prasidėjo džiova...

Ir dar viena svarbi detalė - romantiška ir beveik su niekuo nepalyginama jo meilės istorija. Jis buvo susižiedavęs su išrinktąja Julija Pranaityte (1881 - 1944). Sužadėtiniai ilgais vakarais vaikščiodavo Nevos krantinėmis, kūrė gražius ateities planus. Baigę studijas, svajojo susituokti. Bet Pranui Vaičaičiui likimas buvo negailestingas. Susirgęs džiova, jis grįžo į namus. Tėvai dar ieškojo sanatorijos, gal ten pagytų, bet medikai tiesiai šviesiai pareiškė - jau vėlu, niekas nebepadės... Ir tikrai - 1901 metų rugsėjo 21-ąją poetas užgeso.

Juodas karstas skendėjo gėlėse, basi kaimo piemenukai, pievose priskynę ramunėlių ar kačpedėlių, raudojo kartu su didele minia žmonių, nešusių karstą pėsčiomis iki pat kapinių... Dar labiau raudojo ir poeto sužadėtinė Julija, kuri atsipeikėjo tik ištuštėjus kapinėse žmonėms...

Julija niekada netekėjo, nors daug kas piršosi. Dar laidotuvių dieną ji visiems pasakė: „Tokio nebus, kitokio nenoriu". Galvojo apie savižudybę, norėjo stoti vienuolynan, bet vėliau, brolio kunigo įkalbėta, išvažiavo Šveicarijon, o iš čia - į JAV. Kelis kartus atvykusi į Lietuvą, ji būtinai lankydavo tas vietas, kur kadaise vaikštinėdavo su savo sužadėtiniu. Ji savo lėšomis išleido trisdešimt penkias knygas, daug keliavo, apie keliones parašė įdomių apybraižų. Mirė ji sulaukusi vos 63 metų, palaidota Filadelfijos miesto kapinėse, bevardžiame vargšų kape... Po jos mirties visi rašytojos archyvai, tarp jų - ir Prano Vaičaičio laiškai, rankraščiai bei neskelbti dokumentai - išvežti į sąvartyną...

Amerikoje 1903 metais buvo išleista pati pirmoji Prano Vaičaičio eilėraščių knyga. Julija Pranaitytė parengė ir 1912 metais išleido poeto knygą „Pranciškaus Vaičaičio eilės". Lietuvoje poeto eilės pirmą kartą išleistos tik 1921 metais. Tarybiniu laikotarpiu pasirodė keturi jo poezijos rinkiniai.

Amerikoje įsikūrę mūsų tautiečiai, priblokšti vietinių dangoraižių, pasiilgdavo savo gimtųjų bakūžių, todėl mėgo ir dainavo Prano Vaičaičio eilėraštį „Kur bakūžė samanota"... Lietuvoje ši daina dar ir šiandien tebedainuojama...