1 nuotr.Publicistą ir poetą, mažosios Lietuvos visuomenės veikėją Jurgį Zauerveiną (Georg Sauerwein), gimusį 1831 m. Vokietijoje ir mirusį 1904 m. Norvegijoje, labiausiai Lietuvoje išgarsino 1879 m. parašytas ir laikraštyje „Lietuviška ceitunga" paskelbtas jo eilėraštis „Lietuvninkai mes esam gimę". Jis pagrįstai laikomas Mažosios Lietuvos himnu.
1908 m. kompozitorius Stasys Šimkus toms eilėms sukūrė melodiją. Buvo netgi siūloma šį kūrinį paskelbti Lietuvos himnu. Bet jį nurungė ir oficialiu Lietuvos himnu tapo Vinco Kudirkos „Tautiška giesmė". O sutrumpintas Zauerveino eilėraščio variantas plačiai paplito Lietuvoje ir dabar neretai yra dainuojamas. Žodis „lietuvninkai" palaipsniui buvo pakeistas į „lietuviai". Prisiminkime tos populiarios dainos tekstą:
Lietuviais esame mes gimę,
Lietuviais norime ir būt!
Tą garbę gavome užgimę,
Jai ir neturim leist pražūt!
Kaip ąžuol's drūt's prie Nemunėlio
Lietuvis nieko neatbos!
Kaip eglė ten prie Šešupėlės
Ir vėtroj, ir žiemą žaliuos!
Lietuviais esame mes gimę,
Lietuviais norime ir būt!
Tą garbę gavome užgimę,
Jai ir neturim leist pražūt!
Jurgio Zauerveino kūryba itin domėjosi Jonas Basanavičius, netgi parengęs šio poligloto, publicisto ir poeto raštus. „Daktaras Jurgis Zauerveinas sau ir Prūsų lietuviams yra pastatęs amžiną paminklą, kuriam lietuvių tautos atgimimo istorijoje bus lemta užimti gana svarbi vieta", - rašė didysis mūsų tautos patriarchas.
Zauerveinas buvo tikras poliglotas. Tvirtinama, jog šis žmogus mokėjo per keturiasdešimt kalbų. Antai, 1874 metais atvykęs Švedijon, jis gana trumpu laiku išmoko šios šalies kalbą. Iš čia, užsukęs į Suomiją, tuoj pat išmoko suomiškai, net parašė keletą eilėraščių šios tautos kalba. Du mėnesius pabuvęs Alžyre, jis tuoj pat išmoko kabilų kalbą ir net Naująjį testamentą išvertė. Beje, Biblijų vertimai į įvairias kalbas leido jam pragyventi. Anot vieno jo kūrybos tyrinėtojo, profesoriaus L.Stiedos, Zauerveinas buvo ne tautų karalius, bet jis, kaip dainius, rašytojas, filosofas, savo raštuose spindėdamas daugeliu kalbų, viešpatavo „ant daugiau kalbų nei koks kitas karalius ant tautų"...
Dramatiška lemtimi paženklintas Zauerveino mokytojavimas kunigaikščio Hermano Wiedo šeimoje. Čia jis pradėjo mokyti kunigaikštytę Elžbietą. Užsiėmimų tematika buvo labai plati: kalbos, matematika, netgi fizika. Jiedu skaitydavo Ovidijų ir Horacijų, užburta poezijos grožio ir pati mokinė ėmė kurti eiles, o vėliau tapo garsia poete.
Zauerveinui tuokart buvo dvidešimt šešeri, Elžbieta - dvylika metų jaunesnė. Bet tarp mokytojo ir mokinės įsiplieskė meilės jausmas. Pajutusi tai mergaitės motina pašalino „pedagogą" iš namų, o Elžbieta išsiųsta į tolimus kraštus...
Zauerveinui ta nutrūkusi meilė kainavo „nervų ligą", netgi nedidelį pamišimą. Skausmingai išgyvenęs jaunatvišką meilės romaną, vėliau jis taip ir liko visą amžių nevedęs... Buvusi jo mokinė Elžbieta, ištekėjusi už Rumunijos kunigaikščio Karolio, netrukus tapo ... karaliene. Prisimindami romantiškus jausmus, jiedu dar ilgai susirašinėjo, o Zauerveinas net du kartus lankėsi pas Rumunijos karalių.
Ir po daugelio metų Zauerveinas dažnai sapnuodavo Elžbietą, rašė jai jausmingus laiškus, savo širdgėlą apdainavo savo eilėse, kuriose teigė, jog dėl merginos dažnai aptemstančios akys, pilnos nežemiško spindesio, žvelgdavo į tolį: „Tada aš jaučiau, kaip menkai tave myli mano širdis,/ Aš mačiau, kaip virpėdama atsiliepia man tavo siela,/ Suteikdama man džiaugsmą šioje žemėje".
Daug ir dažnai keliavęs po pasaulį, Zauerveinas apie ketvirtį amžiaus gyveno Klaipėdoje ir čia nepaprastai susižavėjo lietuvių kalba. Jis artimai bendravo su Lietuvos tautinio sąjūdžio veikėjais, parašė apie tris šimtus eiliuotų kūrinių. Pasiremdamas K.Donelaičio kūrybos pavyzdžiais, parašė ir 1888 metais išleido „Lietuvių kalbos chrestomatiją".
Autorius tikėjosi išvysti bent vieną savo poezijos knygą. 1881 metais buvo išspausdintas nedidelis 74 eilėraščių rinkinėlis. Visas jo tiražas dėl nežinomų priežasčių buvo sunaikintas...
Iki širdies gelmių Zauerveiną sukrėtė Kražių skerdynės. Sužinojęs, jog rusų valdžia iš vietos gyventojų nori atimti bažnyčią ir ją sugriauti, garbusis publicistas ir poetas rašo laišką (idealiai ir ant didelio popieriaus parašytą) Danijos karaliui Kristijonui IX-ajam (kaip caro Aleksandro III uošviui) ir net pačiam carui. Tame laiške jis kantriai išdėsto savo argumentus: „Duok Dieve, kad maloningiausiasis caras palenktų savo tėvišką širdį į tuos vargšus, kurie neturi kitokios prieglaudos, apart Dievo ir valdovo. Žmogus, kuris yra ištikimas Dievui ir tėvams, visados bus ištikimas ir valdovui". Deja, laiškas taip ir liko tyruose šaukiančiuoju balsu...
Savo metu Zauerveinas buvo tikra Mažosios Lietuvos žvaigždė. Net kelis kartus jis dalyvavo rinkimuose į Prūsų karalystės seimą. Deja, visi tie jo bandymai buvo nesėkmingi... Ypač skaudžiai jis pergyveno dėl jam nepavykusių rinkimų 1898 metais. Ši nesėkmė tapo didele asmenine tragedija. Jis liguistai įsižeidė ir ilgam laikui atsiribojo nuo Mažosios Lietuvos, atsisakė netgi lietuviško savo slapyvardžio Girėnas. Tik paskutiniaisiais gyvenimo metais atlėgo jo neviltis, ir tam didelės įtakos turėjo Jono Basanavičiaus įtaka bei laiškai.
Zauerveinas ne tik mokėjo lietuviškai kalbėti bei kurti. Jis tiesiog dievino lietuvių kalbą. Viename savo straipsnyje jis prisipažino, jog lietuvių kalba, jam toli nuo Lietuvos gimusiam, nėra svetima, nes „nuo pat jaunų dienų mane apglosčiusi, beveik lyg motinos kalba į širdį yra įaugusi ir įsigyvenusi"...
Ir savo dienoraščiuose ne kartą jis pabrėžė, jog „Lietuva yra mano pirmoji meilė, mano didžiausia laimė", kad Lietuvai priklauso jo širdelė:
Prie tavęs reik prisiglaust,
Tavimi reik pasigirti,
O kad širdį per daug skaust,
Už tave ir reik numirti.
