Neklauskit dainiaus vardo, arba „Linksminkimos! Linksminkimos!"

Dramatiškas likimo akibrokštas: poeto gyvenimo kelias tęsėsi vos pusę amžiaus, užtat jo kūrybos garsas driekiasi jau daugiau kaip pusantro šimto metų... Nebeturėdamas jokių vilčių pasveikti, Vienažindys dar tikisi kažkokio stebuklo, važiuoja pas Varšuvos ir Rygos gydytojus. Bet medikų išvada negailestinga - paskutinės stadijos skrandžio vėžys. Būtent Rygos notariate jis parašo testamentą, kuriuo visas jo užgyventas turtas paliekamas keturiems asmenims. Žemiškos gėrybės paskirstytos, o dvasiniai lobiai?

Vienintelė jo rankraštinė knygelė „Dainos lietuvninko Žemaičiuose. Parašė Vienužis, /Pakuršėj prisigūžęs", kurioje vos 26 dainos, pasaulio šviesą išvydo Amerikoje ir tik praėjus dvejiems metams po jo mirties... Daug poeto eilėraščių sudeginta po jo mirties, dalis - negailestingai pražuvo bekeliaudami per artimųjų ar bičiulių rankas...

O žmonės dainavo Vienažindžio eiles. Poeto parašyti tekstai buvo dažnai improvizuojami, papildomi, koreguojami. Tvirtinama, jog yra išlikę net trys tūkstančiai jo dainų variantų.

Tautoje Vienažindys, gavęs Vienužio slapyvardę, tapo legenda. Jaudinanti ir intymi poeto dainų rauda, ilgesingos emocijos, neįmantrus eiliavimas negalėjo nežavėti žmonių.

Vienažindžio eiles spausdino antologijos, pavienes dainas barstė spaudos leidiniai. Vienažindžio dainos išleistos Plimuto ir Bruklino (Amerika) miestuose, Tilžėje, Rygoje. 1894 - 1912 metų laikotarpiu išėjo net keturi jo dainų rinkiniai. Tarpukario metais jo knygų neišleista; užtat įsidėmėtina įdomi ir išsami Juozo Tumo-Vaižganto paskaitų pavidalu išleista Vienažindžio biografija bei jo dainų analizė (1925). 1958 ir 1978 metais išleisti du Vienažindžio dainų rinkiniai.

Dainomis Vienažindys pragydo besimokydamas kunigų seminarijoje. Nuo garbių profesorių ar savo bendramokslių pasislėpęs dažniausiai drabužių spintoje jis kurdavo dainų tekstus. Juozas Tumas-Vaižgantas yra užrašęs tokį poeto prisipažinimą: „Iš kiekvieno tokio lindėjimo spintoje išsinešdavau naują sugalvotą dainą. Aš jas ir profesoriams padainuodavau. Turėjau gerą kakarinę, gerą iškalbą, tai profesoriams itin patikdavau".

Mėgo kurti dainas Vienažindys ir dirbdamas kunigu įvairiose parapijose. Atsisės, būdavo, prie atviro lango su armonika, ir iškart rimuoja dainos žodžius. Kūrybinę ekstazę ir savąją estetikos pasaulėjautą poetas irgi išreiškė eiliuotai: „Oi dainos-dainelės, jūs mano patieka!/ Visi širdies skausmai pas jumis palieka;/ tada aš laimingas, kada jums dainuoju -/ Kada savo vargus verkdams išrokuoju."

Poeto ir kunigo dainos tarybinėje epochoje nebuvo itin toleruojamos. Į užmarštį stumiamą dainų kūrėją atgaivino garsusis Vytautas Kernagis.

Jo repertuare ilgam „apsigyveno" Vienažindžio dainos „Pasakykai, panytėle" ir ypač „Linksminkimos! Linksminkimos!". Šio atlikėjo dėka Vienažindžio dainos tarsi naujai atgimė, pasipylė gausybė įrašų.

Prisiminkime dainos tekstą:

Linksminkimos! Linksminkimos!

Pakol jauni esma -

Nebus laiko mums linksmintis,

Kada pasenėsma.

Kada savo žilą galvą

Jau žemyn nulenksma,

Ir eidami pasirėmę,

Grabui vietą rinksma...

Siaudžia, graudžia paukštužėliai,

Gražiai čiulbėdami;

Taip linksminkimos, jaunėliai,

Dainas dainuodami...

Dabar mūsų aukso dienos,

Kaklo nieks negriaužia;

Daug nerūpi, pakol vienas,

Ir vargai nespaudžia.

Prieš mus visa ši pasaulė,

Atverta ant svieto:

Kur nukaksma - ten atrasma

Mes dėl savęs vietą.

Kožnas vienas mumis myli -

Ant rankų nešioja;

Visur kvietkas ir gražybes

Mums po kojų kloja...

O jei padoriai gyvensma,

Kaip liep mūsų stonas,

Mylės mumis ponas Dievas

Ir kunigs klebonas.

Tad - linksminkimos! Linksminkimos!

Pakol jauni esma,

Nebus laiko mums linksmintis,

Kada pasenėsma,

O dabar prisiminkime - kas gi buvo tas Antanas Vienažindys (1841 - 1892)? Gimė jis Anapolyje (Rokiškio rajonas). Mokėsi Panevėžio gimnazijoje, baigė Varnių kunigų seminariją. Šešiolika metų dirbo vikaru, buvo nuolat blaškomas po įvairias parapijas - Panevėžyje, Šiaulėnuose, Krinčine, Vainute, Breslaujoje. Pagaliau paskirtas klebonu atvažiavo į nedidelį Laižuvos miestelį - čia buvo jo paskutinis gyvenimo taškas.

Tikroji Vienažindžio meilės lyrikos įkvėpėja buvo gretimame jo kaime gyvenusi Rožė Stauskaitė. Ji poetą žavėjo savo nepaprastu grožiu, tapo tikrąją moterimi - mūza. Deja, po 1863 metų sukilimo ji kartu su tėvais buvo ištremta į Samaros guberniją.

Tokia dramatiška mylimosios lemtis skaudino poetą, žadino jausmingus kūrybinius klodus. „Mylėjau tave ir mylėsiu, /Pakol man žemėm užkas",- eiliavo Vienažindys, dažnai ir pats pravirkdavęs, vos prisimindavo Rožės asmenybę. „Pats mačiau, kaip sugraudintam giesmininkui ašaros per abu skruostu varvėjo ir kaip su rankove šluostėsi, nenorėdamas kitiems parodyti savo jausmų", - prisimindavo artimas jo bičiulis, vikaras J.Žebrys.

Tremtyje Rožė Stauskaitė ištekėjo už lenko ir kartu su juo vėliau apsigyveno Varšuvoje. Kai dėl sunkios ligos Vienažindys 1892 metais buvo pasiųstas pas Varšuvos gydytojus, ten dainų kūrėjas atsitiktinai sutiko Rožę. Deja, buvusi mylimoji Vienažindžio nepažino, o ir pats kūrėjas nebeišdrįso prakalbinti - ligotas, neišvaizdus, suvargęs poetas tik skausmingai žvelgė į buvusią mylimąją...

Apleista ir nuskurdusi Laižuvos parapija nustūmė Vienažindžio kūrybinius užmojus į antrą planą - jis remontavo bažnytėlę, statė kleboniją, špitolę. Viskas sudegė per 1884 metų gaisrą Laižuvoje. Bet Vienažindys nenuleido rankų - ir jau po septynerių metų Laižuvoje iškilo didingas neogotikinio stiliaus statinys - naujoji bažnyčia, kainavusi 30 000 sidabro rublių.

1892 metų vasarą naujoji bažnyčia buvo šventinama. Į Laižuvą suvažiavo aplinkinių parapijų kunigai, susirinko gausybė žmonių. Antanas Vienažindys labai laukė tos akimirkos, svajojo būtent tą dieną pasakyti savo gražiausią homiliją. Jis gerai žinojo, jog žemaičiai dažnai ir iš toliau atvažiuodavo paklausyti jo turiningų bei kūrybingų pamokslų. Bet dabar, naujos bažnyčios šventinime, jis pasakysiąs patį gražiausią savo gyvenime pamokslą. Viską poetas buvo apmąstęs. Tik trūko sveikatos. Jis nebegalėjo pakilti iš lovos, tad ėmė šliaužti, ropoti link bažnyčios. Didžiuliai sopuliai vargino, gniuždė, bet Vienažindys vis ropojo ir ropojo, bet likus iki tikslo keliolikai metrų, po šimtamete liepa sukniubo...

Jis taip ir nesužinojo, kad jo brolis, atvažiavęs į iškilmes, sudegins jo paskutinių metų eiles bei dienoraščius, kad į jo laidotuves sugužės šimtai Žemaitijos žmonių, kad visa Lietuva išaukštins jį, kaip dainių, o jis pats bus paguldytas į juodu aksomu išpuoštą ąžuolinį karstą...

Jis nežinojo, kad po kelių metų prie jo kapo atsiklaups Seinų vyskupas, didis Lietuvos poetas Antanas Baranauskas ir su pagarba ištars tris žodžius: „Čia ilsisi Dainius"...