1 nuotr.Šios dainos tekstas atsirado kone prieš šimtmetį - 1931 metais. Vaikų skaitinių knygelėje „Mažųjų pasaulis" paskelbtas Vytės Nemunėlio eilėraštis sudomino daugelį ir mažųjų, ir suaugusių skaitytojų.
Tuos posmus sukūręs autorius tuomet mokėsi Biržų gimnazijoje. Susižavėjęs dainingu eilėraščiu, melodiją sukūrė kompozitorius Juozas Bertulis (1893 - 1969). Bet žmonės greit pamiršo ir teksto autorių, ir kompozitorių. Tuo labiau, kad abu karo metais emigravo į Vokietiją, o iš čia persikėlė į JAV. Kūrinys prigijo kaip liaudies daina, tebedainuojama iki šiol...
Prisiminkime tuos gražius posmus:
O atsimenu namelį aš gimtinį savo,
Kur motulė prie ratelio supdama niūniavo.
Ir dainelė ta lopšinė, ta daina motulės,
Ir šiandieną man ausyse skamba čiūčia liūlia.
Čiūčia liūlia, mažutėli, auk greičiau, užauki -
Ir Tėvynė, ir Dievulis tavęs jauno laukia...
Kai išklystu į pasaulį platų, begalinį,
Tėviškėlės atminimas man laimužę mini...
Kai į saulę pasižiūriu, vakaro saulužę,
Ji man primena kaip gyvą mylimą motulę.
Ir kasdien regiu tą kaimą, tą namelį savo,
Kur gyvenimo palaima man lopšy liūliavo.
Tokiam Autoriaus užmaršumui pagrindo iš tiesų būta. Juk Vytė Nemunėlis - tai žinomas poetas Bernardas Brazdžionis (1907-2002), kuris tarybiniais metais nebuvo kotiruojamas, o jo šlovės epocha prasidėjo tik Atgimimo vėjams papūtus.
Tuomet jo poezijos rinktinė buvo išleista lyrikos knygoms negirdėtu neregėtu šimto tūkstančio egzempliorių tiražu ir jau netrukus tapo bibliografine retenybe...
Sakysite - kuo čia dėtas Brazdžionis? Juk eilėraščio autorius - Vytė Nemunėlis. „Tai mano mylimiausias vardas",- yra sakęs Bernardas Brazdžionis.
Būtent tuo literatūriniu slapyvardžiu Lietuvoje jau gerai žinomas poetas pradėjo spausdinti vaikams skirtas eilutes Stasio Tijūnaičio redaguojamame žurnale „Žvaigždutė".
Kaip atsirado šis slapyvardis? Pirmiausia poetui į galvą krito upelio pavadinimas - Nemunėlis, kuris teka šiaurinėje Lietuvoje ir prie kurio augo bei gyveno jo tėvai bei seneliai. „Tačiau vienas pavardės žodis kažkaip varganai atrodė",- tai irgi Brazdžionio žodžiai.
Tad jis pridėjo meilybinį Vytauto vardą (juk tik neseniai Lietuvoje šlovintas vytautinių metas). Ir tas Vytės Nemunėlio vardas tapo itin populiarus, jo vardu prieškarinėje Lietuvoje išleista net septyniolika poeto knygų.
Bene labiausiai populiarus ir įsimintinas buvo jo „Meškiukas Rudnosiukas". „Kadangi mano vaikų eilėraščiai labai skyrėsi ir forma, ir turiniu nuo poezijos suaugusiems, sugalvojau juos pasirašinėti kitu vardu, kad su Brazdžioniu, per daug moderniu ir vaikams „neįkandamu", nieko bendro neturėtų",- tai irgi Brazdžionio prisipažinimas.
O kad Bernardą Brazdžionį ir Vytę Nemunėlį sieja ta pati asmenybė, viešai sužinota tik 1936 metais, kai poetui buvo skirta „Sakalo" literatūrinė premija už eilėraščių knygą „Ženklai ir stebuklai", o Lietuvos Raudonasis Kryžius vaikų literatūros premiją skyrė jo knygai „Kiškio kopūstai".
Gyvendamas emigracijoje, Bernardas Brazdžionis visą laiką sielojosi, kad vaikai nepamirštų lietuvių kalbos, kad brangintų Lietuvą. Vienoje vaikiškoje knygelėje poetas įrašė tokią gražią dedikaciją: „Ta knygutė nedidutė/ iš dviejų žmonių malonės:/ rašė Vytė Nemunėlis, / jam padėjo B.Brazdžionis".
Apie šios asmenybės vertę bene gražiausiai yra pasakęs Juozas Tumas-Vaižgantas: „Vaikams kuriant poeziją, dar niekas nėra Vytės Nemunėlio pralenkęs". Itin prasminga ir dailininko Leonardo Gutausko dedikacija, įrašyta jo knygoje „Geležinė varlė": „Be Vytės Nemunėlio kokie kreivi ir luoši būtume užaugę"...
