1 nuotr.Europoje populiari neapoliečių liaudies daina, kurią 1849 metais į italų kalbą išvertė Teodoras Cotrau. XX amžiaus pradžioje ją mėgo dainuoti Enrikas Karuzas, o po pusšimčio metų savo repertuare ją laikė ir garsusis Elvis Preslis. Šis romansas buvo populiarus ir Nepriklausomoje Lietuvoje. Į lietuvių kalbą tekstą išvertė rašytojas ir žurnalistas Bronys Raila. Pradžiai prisiminkime tąjį dar ir dabar dažnai skambantį šlagerį:
Ant marių žvilgančių aukso laivelis,
Siūbuoja bangas lengvas vėjelis.
Skriskime liūdesį šalin nuviję!
Santa Liučija! Santa Liučija!
Žvaigždės padangėje mirga, plėvena.
Jauskis patogiai valtelėje mano.
Lai tau širdelė nieko nebijo!
Santa Liučija! Santa Liučija!
Mielas Neapoli, tu numylėtas,
Mieste žavingas, mieste saulėtas.
Kiek atminimų sieloj atgyja!
Santa Liučija! Santa Liučija!
Bene pagrindinis šio bei kitų romansų atlikėjas buvo tuomet Antanas Šabaniauskas, kurio balsu žavėjosi ne tik Lietuva. Verta prisiminti, jog jo atliekamas dainas įrašinėjo garsios plokštelių firmos Londone bei Kopenhagoje. Dideliais tiražais įrašytos net trisdešimt trys plokštelės plačiai plito ir Lietuvoje. O meilę itališkoms dainoms Šabaniauskas įgijo 1923-1927 metais besimokydamas Saleziečių kongregacijos katalikų vienuolių kolegijoje, kur ne tik studijavo kunigo profesiją, bet ir mokėsi dainuoti pas Doną Andželinį. Kunigu Šabaniauskas netapo, užtat netrukus, po Danieliaus Dolskio mirties, jis jau garsėjo ne tik operos teatre, jo atliekami šlageriai žavėjo ir Kauno restoranų „Metropolis" ar „Versalis" lankytojus...
O pradžia dainininkui buvo išties atsitiktinė ir įspūdinga. 1927 metais plaukdamas garlaiviu Antanas Šabaniauskas gėrėjosi gražiais panemunių vaizdais ir uždainavo „Tykiai tykiai Nemunėlis teka". Išgirdęs tokį žavingą balsą, kartu plaukęs Operos teatro režisierius Borisas Dauguvietis be dvejonių pakvietė į operos chorą. Taip prasidėjo Antano Šabaniausko muzikinė karjera. Pokaryje jis kartu su teatru persikėlė į Vilnių, dainavo operoje bei Filharmonijoje. Bet kažkokiam „patriotui" užkliuvo „buržuaziniai šlageriai", ir menka jo žinutė „Tiesos" laikraštyje nutraukė profesionalaus dainininko karjerą. Teko tenkintis restoranų „Dainava" ir „Šaltinėlis" auditorija...
O dabar grįškime prie dainos teksto autoriaus Bronio Railos. Juk daugeliui skaitytojų jis žinomas kaip darbštus ir talentingas žurnalistas, išleidęs keliolika publicistinių knygų. Tiesa, pokario metais jis aktyviai bendravo „Laisvės" bei Laisvosios Europos radijo laidose, todėl tarybinė literatūrologija apie jį stengėsi net nežinoti... Savo karjerą jis pradėjo „Trečio fronto" kolektyve ir 1930 metais išleido savo pirmąją, tiesą sakant, ir paskutinę eilėraščių knygą „Barbaras rėkia". Čia gausu modernių posmų, šiurkščių lozungų: „Lietuva! Bandyk bent kartą savo dryžą nugarą moderniškai išarti"...
Beje, Bronys Raila bene vienintelis prieškario žurnalistas, kuris Kauno konservatorijoje mokėsi dainavimo meno. Todėl būtent jo buvo paprašyta sukurti žodžius Spaudos baliaus maršui. Betgi poetas nesusižavėjo maršo ritmika, jis pasiūlė valso žanrą. Taip gimė garsusis Spaudos baliaus valsas, kuriame dar visai nesenai, minint Lietuvos žurnalistų sąjungos jubiliejų, visi jo dalyviai klausėsi Antano Šabaniausko įdainuotos melodijos. Beje, Bronys Raila sukūrė žodžius ir kitam garsiam šlageriui „Mano gitara".
