O.Koršunovo komedija „Tartiufas“ - apie mulkinamą visuomenę

LNDT seniai buvo pristatyta komedija, tačiau, kalbėdamas apie "Tartiufą", režisierius Oskaras Koršunovas mini ne vien komiškus aspektus. Spektaklis, anot jo, bus apie mulkinimų ištroškusią visuomenę, manipuliacijas Europoje ir dvigubą moralę.

"Moljero komedija "Tartiufas" - ypatingas įvykis teatro istorijoje, sukėlęs tarptautinį skandalą ir net politinę krizę tuometėje Europoje. Šventeivos apsimetėlio istorija labai nepatiko Vatikanui, bet pjesės finale triumfuojantis monarchinis absoliutizmas buvo labai mielas Liudvikui XIV. Tarp Prancūzijos ir Vatikano kilo rimta įtampa, buvo pareikalauta Moljerą išduoti inkvizicijai, o spektaklį nedelsiant uždrausti. Tuomet Liudvikas apgynė savo rūmų menininką.

Tiesa, spektaklis buvo nuimtas, bet vėliau, kilus naujiems konfliktams, vėl atkurtas. Nesutarimai kilo ir karaliaus šeimoje. Pamaldi karaliaus motina per premjerą išėjo iš salės, taigi pačiam karaliui ši komedija, matyt, nebuvo pati linksmiausia.

Ar įmanoma tokia reakcija dabartiniame tariamai demokratiškame ir sekuliariame pasaulyje? Dar visai neseniai atrodė, kad bent jau Europoje nebeįmanoma. Tuomet garsi Prancūzijos režisierė Ariana Mnuškina "Tartiufo" veiksmą perkėlė į Artimuosius Rytus, musulmoniškos diktatūros terpę. O Lietuvoje? Man atrodo, kad Lietuvoje dar niekada nebuvo taip neaišku, ko gali tikėtis, kaip dabar. Užtenka prisiminti nesenus įvykius, kai konservatoriai priešrinkiminio populistinio šėlo apimti bandė uždrausti Romeo Kastelučio (Romeo Castellucci) spektaklį "Apie Dievo Sūnaus veido koncepciją", - svarstė O. Koršunovas.

Pasak režisieriaus, tartiufizmas - tai dešiniojo radikalaus populizmo hidra, kelianti galvą visoje Europoje. Hidra, nieko bendra neturinti su tikėjimu ir žmogiškomis vertybėmis, bet gerai įvaldžiusi propagandinę retoriką, grįstą nepajudinamomis vertybėmis: Dievu, tėvyne, šeima, tauta.

"Tartiufai" - tobuli prisitaikėliai, karjeristai ir ištvirkėliai. Siekdami savo tikslų, šie personažai nesibaido jokių priemonių. Jie puikūs viešųjų ryšių specialistai, gerai suprantantys, kad nėra geresnio įrankio nei moralė mulkinti lengvatikius. Jie visada išpažįsta aktualiąją religiją - Moljero laikais buvo sulindę į bažnyčią, sovietų laikais - į partiją, dabar jie - bankuose, politikoje. Didžiausiomis tartiufiško populizmo žvaigždėmis būtų galima vadinti Vladimirą Putiną ir Donaldą Trampą (Donald Trump)", - sakė O. Koršunovas.

Spektaklyje vaidina gausi talentingų Lietuvos aktorių komanda: Nelė Savičenko, Eglė Mikulionytė, Dainius Gavenonis, Salvijus Trepulis, Toma Vaškevičiūtė, Darius Meškauskas, Arūnas Sakalauskas, Rasa Samuolytė, Vitalija Mockevičiūtė, Algirdas Dainavičius, Agnieška Ravdo, Kęstutis Cicėnas, Gediminas Rimeika ir kiti. Kol kas neatskleidžiama, kas vaidins Tartiufą. Gali būti, kad šį vaidmenį pakaitomis atliks net du virtuoziški, bet seniai Didžiosiose scenose matyti aktoriai.

Stiprių aktorių komandą surinkęs režisierius sako, kad šis veikalas reikalauja ypatingos aktorinės meistrystės, kuriai dėmesio šiuolaikiniuose spektakliuose skiriama vis mažiau: "Moljero dramaturgijos struktūra - ypatinga. Ji reikalauja visai kitokios aktorinės raiškos. Čia aktorius turi kurti net ne charakterį, o veikiau reiškinį, visuomenėje įsisenėjusios ligos diagnozę. Galima pastebėti, kad kai kurie Moljero pjesių pavadinimai skamba kaip diagnozės - "Tariamas ligonis", "Šykštuolis". O Donžuanas, Tartiufas jau tapę bendriniais žodžiais, apibūdinančiais tam tikras ydas. Kalbant apie Tartiufą, tai - ne tik veidmainis, tai visų veidmainių kaukė, besiskverbianti tiek į išorės grimasas, tiek į vidų, į pačią prigimtį - seksualumą, gobšumą. Todėl aktoriams šiame pastatyme keliamos visai kitokios užduotys, nei vaidinant kitų dramaturgų pjesėse".

"Tartiufą" O. Koršunovas 2011 m. pastatė Danijoje, Aarhus teatre. Tuomet spektakliui scenografiją - didelį gyvatvorių labirintą - kūrė Vytautas Narbutas. Analogą pamatys ir lietuviško spektaklio žiūrovai. "Tartiufo" kostiumus kuria Sandra Straukaitė, muziką - Gintaras Sodeika