Ovacijos L.Bareišai praplėtė ir Lietuvos horizontą

Istorinė sėkmė

Apie visus sužavėjusį lietuvio filmą Venecijos kino festivalio atstovas, vienas iš programos „Horizontai" sudarytojų, italas Paolas Bertolinis (Paolo Bertolin) dar po „Piligrimų" premjeros sakė: „Tai filmas, tobulai tinkantis tokiam konkursui kaip „Horizontai" - ši programa siekia parodyti netradicinius ir drąsius - tiek pasakojimu, tiek stiliumi - jaunųjų kino kūrėjų darbus." Anot P.Bertolinio, lietuvio debiutinio filmo pasakojimas - tai „lėtai įsideganti, bauginanti paslaptis, kuri palenda po žiūrovo oda ir palieka ilgai neblėstantį susižavėjimą."

Menine drąsa kūryboje pasižymėjęs L.Bareiša vėliau, jau atslūgus emocijoms po festivalio apdovanojimų ir uždarymo vakaro, prisipažino, jog tą akimirką, kai buvo įteikiami apdovanojimai, išties buvo baimės: „Buvo baisu, nes priešais tave sėdi autoritetinga žiuri, už tavęs, toje pačioje salėje, sėdi tokie kūrėjai kaip režisieriai Paolas Sorentinas (Paolo Sorrentino), Pedras Almodovaras (Pedro Almodovar), aktorė Penelopė Krus (Peneope Cruz) ir tu atsiimi apdovanojimą ten pat. Baisu buvo ir kalbėti nuo scenos, atsiėmus „Liūtą". Jaučiau didelį visos žiuri komisijos palaikymą, o ir šiaip festivalis yra kino šventė, bet buvau labai išsigandęs - aš nei filmavimo aikštelėje, nei šiaip niekada nesu taip jautęsis. Bet tuo pat metu buvo ir džiugu suvokti, jog į Lietuvą pagaliau galime parvežti tokį apdovanojimą."

Pasak talentingo kūrėjo, beje, dirbančio kino operatoriumi, kai nerežisuoja savo darbų, šis Venecijos kino festivalio apdovanojimas atneš daugiau pasitikėjimo savimi ne tik jam, bet ir visai Lietuvos jaunųjų kūrėjų kartai. „Džiaugiuosi, kad parvežiau tą prizą, kuris yra ne tik mano, bet ir visos kino industrijos, sakė Venecijos kino festivalio laureatas ir pridūrė, - prie filmo dirbi ne vienas, man vienam prisiimti nuopelnus būtų keista - dirbo visa mūsų kūrybinė komanda."

Į Italiją režisierių lydėjo ir kartu ant raudonojo kilimo žengė pagrindiniai „Piligrimų" aktoriai Giedrius Kiela ir Gabija Bargailaitė, prodiuserė Klementina Remeikaitė, operatorius Narvydas Naujalis ir kiti.

Kino kritikas Edvinas Pukšta, buvęs Venecijoje ir matęs lietuvių šlovės akimirką, pasakojo: „Dalyvavau festivalio uždarymo ceremonijoje, mačiau L.Bareišos ir visos kūrybinės komandos emocijas iš arti - per kelias kėdes. Jie patys dar nesuprato, ką padarė, ką pasiekė - jiems tai buvo didžiulis šokas. Neslėpsiu, man pačiam ašara nubyrėjo dėl jų, nes tai yra didžiulė sėkmė ne tik „Piligrimams", bet visam Lietuvos kinui."

Mat tarptautiniuose festivaliuose, nekalbant apie dokumentikos filmus, dar niekas iš lietuvių nebuvo gavęs specialiosios programos pagrindinio prizo. Maža to, lietuviškas kinas apskritai į seniausio pasaulio kino festivalio Venecijoje šią konkursinę programą pateko po 19 metų pertraukos. Nes ilgametražio lietuviško filmo Venecijos kino festivalio programoje nebuvo nuo tada, kai filmo „Nuomos sutartis" premjerą 2002 metais čia parodė režisierius Kristijonas Vildžiūnas, o dar anksčiau, 2000 metais, konkursinėje Venecijos kino festivalio programoje dalyvavo režisierius Šarūnas Bartas su filmu „Laisvė".

„L.Bareišos iškovotas „Liūtas" - istorinis laimėjimas. Tokios pergalės Lietuvos kinas dar neturėjo. Su visa pagarba mūsų kino meistrams, bet tik jaunosios kartos atstovui L.Bareišai pavyko „pramušti ledus", - sakė E.Pukšta. - Esu tikras, kad dabar į lietuviškus filmus visiškai kitaip žiūrės ir kitų, didesnių kino festivalių organizatoriai, nes panašiai prasidėjo ir rumuniško kino banga, buvo atkreiptas dėmesys ir į lenkiškus filmus, kai jie pradėjo rinktis prizus. Dabar Venecija tikrai žvalgysis ir į kitus lietuvių filmus, manau, žvalgysis į lietuvių filmus ir Berlynas, kur visada būdavo labai sunku patekti."

Filmas, kuris nesibaigia

„Piligrimai" pasakoja apie du žmones, važiuojančius aplankyti Karmėlavos - miestelio Kauno rajone, kuriame buvo nužudytas jų artimasis. Tai istorija apie žmogišką gedėjimą, gyvulišką keršto troškimą ir nujaučiamą susitaikymą, vykstantį nedideliame miestelyje Lietuvoje, bet galintį nutikti bet kur.

„Tai labai įtraukiantis filmas, kupinas juodojo humoro, gal net ne visiems yra iškoduojamas, nes kalbama tokiomis sunkiomis temomis, bet jei konkretizuotume, man „Piligrimai" yra toks filmas, kuris nesibaigia. Čia jo pagrindinė stiprybė. Nes žiūrovas gali mąstyti apie tai, kas galėjo toliau nutikti abiem pagrindiniams personažams, - sakė E.Pukšta. - Tai ir labai ambicingas filmas, nes buvo nufilmuotas chronologine tvarka, ko neleidžia sau net dauguma patyrusių režisierių. Todėl pagrindiniai aktoriai galėjo išvysti savo vaidmenį, įsijausti ir suprasti, ką jų personažai gali patirti."

Svarbiausia - ką galvoja lietuviai

Kas laukia „Piligrimų" toliau? „Filmas tęs kelionę po festivalius, bet labiausiai laukiu, kol „Piligrimai" atkeliaus į Lietuvą. Man svarbu, ką galvoja lietuviai", - sakė režisierius L.Bareiša. Tiesa, to dar teks palaukti, nes „Piligrimų" premjera Lietuvoje planuojama 2022-ųjų pradžioje.

Drąsesnę prognozę pateikia kino kritikas E.Pukšta: „Manau, kad „Piligrimai" savo sėkmę jau užsitikrino ir jie tikrai toli keliaus - ir šiais, ir kitais metais jie bus matomi kino festivaliuose. Manau, kad yra tikimybė galbūt net parduoti filmą ir HBO ar „Netflix", kai jis jau baigs savo kelionę per festivalius. Tai irgi būtų didžiulis įvertinimas."

Tačiau, pasak kritiko, kokia šitos pergalės Venecijoje vertė, pamatysime iš to, kokius sprendimus priims kultūros sritį Lietuvoje kuruojantys valdininkai, sprendžiantys finansavimo klausimus. Turime ne vieną perspektyvų kino kūrėją - tereikia finansinio palaikymo.

„Manau, turėtų būti sudarytos sąlygos kurti tokiems jauniems ir perspektyviems talentams, kaip Laurynas, nes jie dabar tempia mūsų kiną, - sakė E.Pukšta. - Būtų puiku, kad L.Bareišai netektų laukti eilėje penkerius metus finansavimo, o jau po keleto metų jis galėtų sukurti antrą vaidybinį filmą. Nes, kaip sakoma, viskas pradingsta - kultūra lieka. Kinas lieka. Ir jei mes nekreipsime dėmesio į savo kiną, neskirsime tinkamo finansavimo jaunajai kino kartai, tai nieko ir nebus."