Praturtėjęs J.Basanavičiaus kambarys

Ją, skulptoriaus Algirdo Boso kiek pakoreguotą ir kiek padidintą, išlietą iš bronzos, Lietuvos nacionalinio muziejaus direktorei Birutei Kulnytei perdavė „MG Baltic“ koncerno prezidentas Darius Mockus.

Skaitytojui priminsime, kad idėją pastatyti paminklą J.Basanavičiui Lietuvos nacionalinis muziejus buvo įrašęs į valstybės atkūrimo šimtmečio minėjimo programą. Ir ne tik įrašęs: jo vadovė B.Kulnytė siūlė nulieti jį pagal muziejuje saugomą R.Jakimavičiaus modelį (jo neišpeikė skulptūros autoritetai) ir jau buvo užsitikrinusi koncerno „MG Baltic“ finansinę paramą. Nuolat tariantis su meno žmonėmis buvo rasta ir tinkamiausia vieta paminklui - K.Sirvydo skveras netoli Signatarų namų. Tačiau tam pasipriešino Vilniaus savivaldybė ir su Dailininkų sąjungos pritarimu surengė paminklo konkursą. Jo rezultatai, kaip matėme, tragikomiški. Kaip ir jų išrinkta, kai kurių šmaikštuolių žodžiais, Aušros vartų elgetos vieta priešais Nacionalinę filharmoniją.

Vakar Signatarų namuose D.Mockus prisiminė prieš dvejus metus duotą žodį mecenuoti paminklą J.Basanavičiui, jį ištesėti, susidūrus su tam tikromis mecenavimo kliūtimis, deja, „nelabai pavyko“. „Bet nėra to blogo, kad neišeitų į gera, - kalbėjo D.Mockus, - turime štai tokią gražią skulptūrą...“

Vilniaus dailės akademijos Skulptūros katedros vedėjas Petras Mazūras kalbėjo esąs tikras, kad paminklus istorijos veikėjams reikia statyti ne anksčiau kaip po šimto metų: „Juo didesnė asmenybė, tuo daugiau reikia laiko, kad paaiškėtų, jog jos reiškiama idėja gyvybinga, jog ji nėra vienadienis politinių iniciatyvių grupių sumanymas. Mes esame liudininkai, kad J.Basanavičiaus idėja gyva. Man pasirodė, kad toks figūrinis-psichologinis J.Basanavičiaus portretas pagal R.Jakimavičiaus eskizą galėtų būti tinkamas paminklas, bet manau, kad visuomenė dar tebėra jauna, ji dar nėra tam pasiruošusi.“

Skulptoriaus žodžiams, kad dar reikia šimtmečio, iki visuomenė subręs, paprieštaravo istorikas Česlovas Laurinavičius. „Aš nebūčiau toks optimistas, - tarė jis, - kad galėtume operuoti šimtmečiais. Man dabartinė situacija primena būtent „Aušros“ pirmą numerį (1883 m.), kur J.Basanavičius su skausmu, išgyvenimu ir viltimi rašo apie tai, kaip tirpsta Tauta. Rašo, kad beveik visi didžiavyriai numato, jog šita Tauta išnyks, jeigu mes nepakilsime, jeigu nesusiprasime. Žiūrint, kas vyksta dabar, iki tokios baigties ir šimto metų gali neprireikti, todėl labai svarbu, kad prisimintume J.Basanavičiaus išmintį ir kelią, kurį jis nubrėžė. Mūsų visuomenė jauna - turbūt taip. Ji nelabai suvokia prielaidas, kada iš nežinios gimė Tauta ir net valstybė.“

„Jei nebūtų minties pastatyti mūsų patriarchui paminklą, nebūtų pirminės kibirkšties, nebūtų tų, kurie rėmė, nebūtų tų, kurie nuolat degė ta ugnimi, tai ir aš būčiau neprisilietęs prie tos temos, - prisipažino skulptorius A.Bosas. - Kai prašomas pažiūrėjau į R.Jakimavičiaus mažą modelį, lyg ir viskas jo buvo padaryta, beliko man sutvarkyti tą modelį santykiu 1:10 natūraliam dydžiui. Natūralus dydis turėjo būti 3 metrai 15 centimetrų ir jis turėjo būti ne iškeltas ant pjedestalo, bet stovėti kuo žemiau, kad kiekvienas priėjęs galėtų vos ne prisiliesti.“

Nuo šiol kiekvienas, apsilankęs Signatarų namuose Vilniuje, J.Basanavičiaus kambaryje šalia jo rašomojo stalo, nuotraukų, dokumentų ras dvi J.Basanavičiaus skulptūrėles - mažą R.Jakimavičiaus ir didesnę, kur ir A.Boso rankos yra pridėta.

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios"