8 nuotr.Pirmadienį, birželio 20 dieną, kultūros bendruomenę sukrėtė žinia: Vilniuje mirė aktorius, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Regimantas Adomaitis. Jam ėjo 86 metai.
Galvojai, kol pats esi gyvas, gyvens ir jis, praėjusio teatro ir kino aukso amžiaus liudininkas, gyvas siūlas, rišęs su anapusybėn jau pasitraukusiais nepamirštamais aktoriais, režisieriais, operatoriais, dailininkais, menantis jų rankų šilumą ir akių spindesį. O štai dabar, kai užgeso didžio aktoriaus akys, sėdi suglumęs prieš stipresnį užu tave faktą ir galvoji, kad parašyti palydimąjį į Amžinuosius sodus sakinį kitą, - ne tavo jėgoms. Nes jis turėtų byloti pirmiausia apie R.Adomaitį, kaip vieną paskutiniųjų inteligentų, dvasios aristokratą, titanišką kino ir teatro asmenybę, kurio paveiksle yra atsispindėję ir ištirpę praėjusios epochos bruožai.
Kalbant apie jį, reikėtų aprėpti ir kūrybines artisto aukštumas, talento išsiskleidimą, grįžti ir į Just.Marcinkevičiaus „Mindaugą", kur jis vaidino pagrindinį vaidmenį, ir į teatro sales, kur buvo skanduojamas šūkis „Lietuva", į Atgimimo, Sąjūdžio laikus, kai jis buvo išrinktas Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariu, į atkurtos Nepriklausomybės dienas ir išgirsti vos juntamą nusivylimą jo balse, ir, be viso to, dar ir paverkti, nes R.Adomaitis ir jo sukurtieji vaidmenys buvo neatsiejama tavo kartos gyvenimo dalis. Kad ji tebėra, suprasi paskui.
Jo gyvenimą kine ir teatre neabejotinai reikėtų laikyti laimėjimu, nors Nacionalinės premijos sulaukė tik būdamas 77-erių. Žinoma, ši premija nėra garantuotas talento prabos ženklas, tačiau aktoriui, sovietmečiu suvaidinusiam ir Mindaugą, ir Mažvydą, ir Skirgailą, jos laukti teko per ilgai. Matyt, kliuvo R.Adomaičio nenuolankumas, tiesos sakymas į akis ir neprisitaikymas prie konjunktūros. Matyt, todėl sovietmečiu partsekretoriai jo ir neagitavo į partiją (nors jis ir nebūtų stojęs). Nepriklausomybės metais tautos pamėgtas aktorius sulaukdavo įvairių partijų kvietimo papildyti jų gretas, tačiau jis laikėsi nuomonės, kad aktoriai ir apskritai visi menininkai, norėdami išvengti pagundos tarnauti, turėtų būti nepriklausomi nuo kokių nors ideologijų. Dėl dalyvavimo Sąjūdyje artistas turėjo atskirą nuomonę.
„Į Sąjūdį buvau išrinktas už akių ir labai džiaugiaus, nors mano principinė nuostata - nesivelt į jokią politiką, - prieš keletą metų aiškino R.Adomaitis. - Sąjūdis mums buvo kelias į Nepriklausomybę, o kai prasidėjo rinkimai į Seimą, pasakiau - išbraukit mane iš sąrašų, aš neturiu politinių ambicijų, nenoriu jokioj valdžioj būt, noriu likt laisvas, tai mane išbraukė; visi sąjūdiečiai ten liko. Manau, teisingai pasielgiau.
Teisybės ieškojimas man buvo natūralus. Ir gilindamasis į vaidmenį aš visada ieškodavau tiesos grūdo personažo pasaulėjautoje; kartais pavykdavo, kartais ne. Nors buvau Sąjūdžio iniciatyvinėje grupėje, nors paskui dalyvavau demokratiniame judėjime, tačiau po jo lyderio Kęstučio Čilinsko mirties niekur nedalyvauju, nes nematau prasmės.
Nestot į partijas ir nesišliet prie jų, manau, teisinga pozicija: jeigu tu su kokia grupe susidedi, privalai būti jos ruporu, o aš matau daug negerovių, kylančių iš daugpartystės.
Pirmiausia, susiskaldymą. Kol reikėjo vienybės kovoje dėl Nepriklausomybės, buvom labai vieningi, o kai iškovojom Nepriklausomybę, išsilakstėm po partijas, kiemelius, namelius, darželius, ir vienybė baigėsi. Išlindo grobuoniškas instinktas, noras kuo daugiau už kitą prisigrobt. Vienybė baigėsi labai greitai. Deja, deja.
Gal aš per daug pesimistiškai žiūriu į aplinką, bet matau, kaip išbujojo mūsų valstybėje biurokratija. Košmariškai. Siaubingai. Mūsų vis mažėja, darbingų rankų vis mažėja, ir tos pačios, kurios liko, sulindo į visokiausias kontorėles, kurios tik dauginasi ir galo tam nėra."
Kas dar ateina į galvą, atsisveikinant su šiuo kilniu žmogumi? Jis mėgo bendrauti su jaunimu, net finansiškai vieną kitą studentą yra parėmęs iš gautų Nacionalinės premijos pinigų; dar atsimenu pilną jo butą prigužėjusių periferijos moksleivių, ir jo šeimininkišką dosnumą, ir kalbėjimą kaip su lygiais... Be to, ir šiandieninės tikrovės Lietuvoje atžvilgiu jis nebuvo vien juoda matantis nihilistas. Sovietmečiu gyvenęs, anot jo, melo karalystėje, džiaugėsi galimybe atvirai reikšti mintis, tačiau, mes, sakė, šita galimybe per menkai naudojamės. Galbūt mumyse dar tūno baudžiauninkų palikuonys, svarstė, jei mes sėdime prie televizorių ir neiname protestuoti į gatves. „Nors formaliai ir esame laisvi, - kalbėjo jis, - bet vis tiek mumyse dar lindi baudžiava, jei išpampusi kaip erkė biurokratija aprėkia ir stumdo mus, kaip mažus vaikus"...
Gal dėl to, kad buvo studijavęs fiziką, R.Adomaitis apie mirtį kalbėjo be šiai temai būdingos mistikos ar paslaptingumo. Ir dabar rašydama šias eilutes, regis, girdžiu jį ramiu balsu guodžiant: „Kad ir kaip norėtume, kad artimieji neiškeliautų, kad draugai neiškeliautų, visi esame mirtingi ir mirties faktorius su metais vis dažniau ir dažniau tavo gyvenime pasirodo. Ir su juo pradedi susigyvent. Ir kai miršta artimas, tu nerauni plaukų nuo galvos ir garsiai neaimanuoji. Kažkada ieškodamas gyvenimo prasmės buvau priėjęs prie išvados, kad mirtis yra mūsų gyvenimo prasmė, ir nieko čia siaubinga nėra. Paskui perskaičiau rusų gydytojo, filosofo I.Mečnikovo mintį „Každyj čelovek strastno stremitsia k smerti kak k svojej zavetnoj celi" (kiekvienas aistringai siekia mirties, kaip išsvajoto savo tikslo - liet. k.) Tiek žmogaus gyvenimas, tiek visi procesai gamtoje vyksta to vektoriaus kryptimi į nykimą, dūlėjimą, susinaikinimą..."
Ir, regis, vėl aktoriaus klausiu: ar žmogaus gyvenimo finišas vis dėlto nereiškia pralaimėjimo?
„Kol tu gyvas, vertink kaip nori, neik į mirtį, bet man toks klausimas, ar tai pergalė, ar pralaimėjimas, apskritai nekyla. Tai proceso gamtoje ir kosmose kryptis, tai gyvybės ciklas, kuriam pavaldūs visi gyvi organizmai ir kosmoso dariniai", - aiškino R.Adomaitis.
Nežinau, ar aktorius R.Adomaitis mirtį laikė durimis sutikti iš gyvenimo išėjusiems brangiems žmonėms. Tik man norisi tikėti, kad galbūt ten, Amžinuosiuose soduose, jo vaikystės Mūša tebeplukdo savo vandenis, kad jame, priešingai nei anuomet, knibždėte knibžda upėtakių ir jis, kaip kadaise su aistringu žveju jų apsčiai prisigaudę, užsikurs laužą... O mes iš apačios žiūrėsime ir stebėsimės: kokia naktis... kokios žvaigždės...
Legendinis Regimantas Adomaitis
Regimantas Adomaitis gimė 1937 m. sausio 31 d. Šiauliuose. 1959 m. baigė Vilniaus universitetą (fiziką), 1962 m. - Lietuvos konservatoriją (aktorinį meną). Iki 1963 m. Kapsuko, 1963-1967 m. Kauno, 1967-2002 m. - Lietuvos akademinio dramos teatro (nuo 1998 m. - Lietuvos nacionalinis dramos teatras), nuo 2002 m. - įvairių teatrų aktorius. 1988 m. - Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys. 1989-1990 m. - SSRS liaudies deputatas.
Išskirtiniai vaidmenys teatre: Mindaugas Justino Marcinkevičiaus dramoje „Mindaugas" (1969), Jokūbas Sobieskis Balio Sruogos dramoje „Kazimieras Sapiega" (1979), Liudvikas XIV Michailo Bulgakovo dramoje „Moljeras" (1984), Skirgaila to paties pavadinimo Vinco Krėvės dramoje (1987), Seras Ronaldo Harvudo dramoje „Aprengėjas" (1996), Kazarinas Michailo Lermontovo „Maskarade" (1997), Stočkus Mariaus Katiliškio „Paskendusioje vasaroje" (2001), Žynys Sofoklio „Oidipe karaliuje" (2002) ir kt.
Lietuvos ir užsienio kino filmuose R.Adomaitis yra sukūręs per 70 personažų - nuo dramatiško likimo Donato Vytauto Žalakevičiaus juostoje „Niekas nenorėjo mirti" iki didelių ir mažų vaidmenų Lietuvos, Vokietijos, Rusijos, Baltarusijos, Armėnijos, Ukrainos kino studijų filmuose, kur aktorius filmavosi ir pastaraisiais metais. Žymesni: „Tas saldus žodis - laisvė" (1972), „Kentaurai" (1979), - visų režisierius V.Žalakevičius; „Jausmai" (1968), - rež. A.Dausa, A.Grikevičius); „Karalius Lyras" (1971), - režisierius G.Kozincevas; „Velnio nuotaka" (1974), „Turtuolis, vargšas" (1984), - abiejų rež. A.Žebriūnas ir t. t.
Šalia gausybės R.Adomaičio biografiją puošiančių apdovanojimų - Gedimino III laipsnio ordinas (1997), Nacionalinė kultūros ir meno premija (2014).
