3 nuotr.Visą vasarą šiame kambarėlyje bylos žmogus, įdavęs laikui savo žodžius apie prarastą žmogaus gebėjimą. Gebėjimą stebėtis, leidusį pamatyti pasaulio šventumą. Visą vasarą Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje veiks paroda, pasakojanti apie nepaprastą asmenybę - italų rašytoją ir scenaristą Toniną Guerą (Tonino Guerra), besibičiuliavusį ir kūrusį podraug su Feliniu, Tarkovskiu, Antonioniu... Visą vasarą suksis kino juosta, įamžinusi jo širdies nerimą.
Nors pasaulio šventumą išvysti kaskart darosi vis sunkiau, susitikimas su šiuo menininku ne tik atskleidžia jo talento įvairiapusiškumą (jis tapė, liejo akvareles, kūrė skulptūras, fontanus, interjerus, keramikos dirbinius, scenografiją, instaliacijas), bet ir pasufleruoja, kokių dar bruožų skubos amžiuje netenkame. Italo pavardė išvertus iš jo gimtosios kalbos reiškia karą, tačiau savo pasaulėjauta jis priskirtinas didžiausiems menininkams humanistams. Karas, anot jo, prasideda net tuo momentu, kai blogai atsiliepi apie kitą žmogų ar kitą šalį...
T.Guera (1920-2012) Lietuvoje geriausiai žinomas kaip scenarijų kūrėjas. Jis bendradarbiavo su žymiausiais pasaulinio kino grandais, tarp kurių - Federikas Felinis (Federico Fellini), Mikelandželas Antonionis (Michelangel Antonioni), Teodoras Angelopulas (Theo Anghelopulos), Vitorijus De Sika (Vittorio De Sica), Andrejus Tarkovskis, broliai Paolas ir Vitorijus Tavianiai, Frančeskas Rosis (Francesco Rosi) ir kt. Net dvylika vaidybinių filmų pagal jo scenarijų susuko M.Antonionis, keturis - F.Felinis, tarp jų ir „Amarkordą“, 1974-aisiais apdovanotą „Oskaru“. Pagal jo scenarijų - ir A.Tarkovskio režisuotas filmas „Nostalgija“. Rusų režisieriui padarė įspūdį T.Gueros iškarpų rinkinyje aptikta žinutė apie įtikėjusį pasaulio pabaiga vyriškį, kuris artėjant jos spėjamai datai užsibarikadavęs namuose su visa šeima...
T.Gueros kūrinių ekspozicijos daug kartų buvo rengiamos tiek Italijoje, tiek užsienio šalyse. Parodoje „Grožis savaime malda“ Vilniuje eksponuojama menininko akvarelių, iliustracijų, ranka tapytų gobelenų ir kitų darbų, taip pat rodoma keletas filmų, supažindinančių su jo asmenybe ir, ko gero, laimingo gyvenimo nuotrupomis. Su jo ištarmėmis, kurių prasmę turi pajusti iš naujo: „Aš manau, kad jau pabuvau rojuje. Rojus - tai vaikystė... Sniegas... vienas iš nedaugelio dalykų, kurių gaila prarasti mirštant... Tikra duona pagyvenusiam, senam žmogui yra tyla... Poezija - tai bandymas būt peteliške...“ Peteliškės įvaizdis gana dažnas T.Gueros kūryboje, jis, galima sakyti, skrajoja iš vieno paveikslo į kitą. Menininkas prisimena, kaip išėjus iš koncentracijos stovyklos Insbruke jį apstulbino jausmas išvydus plevenantį drugį: pirmą kartą jį matydamas, jis nebenorėjo jo suvalgyti. Meninė italo prigimtis pradėjo skleistis būtent konclageryje, kai jis, norėdamas praskaidrinti žiaurią likimo bendrų kasdienybę, ėmė pasakoti jiems savo išgalvotas istorijas, sakyti sueiliuotus tekstus. Neturėdamas nei popieriaus, nei pieštuko, jis negalėjo jų užrašyti, bet pasibaigus karui gavo dovaną - vienas buvęs kalinys iš kito skyriaus atidavė žodis žodin užrašytą jo kūrybą. Taip gimė pirmoji T.Gueros knyga. Pagal vieną iš ten sudėtų pasakojimų sukurtas filmas „Vienas hektaras dangaus“.
Tris dešimtmečius talentingasis italas gyveno Romoje, tiesa, darbo reikalais kartais išvykdamas į Rusiją, kur vienos ilgos komandiruotės metu ir susipažino su būsimąja žmona Lora. Po dvejų metų draugystės įvykusių tuoktuvių liudininkai buvo Tarkovskis ir Antonionis.
Nuo devintojo dešimtmečio vidurio rašytojas persikėlė gyventi į Penabilio miestelį. Čia jis įgyvendino savo svajonę užveisti užmirštų vaisių sodą - dykynės vietoje turbūt ir šiandien tebemezga vaisius apie 60 rečiausių rūšių medžių. Sulaukęs gražaus amžiaus, ten jis ir pasimirė. Kino filme, kuris rodomas Teatro, muzikos ir kino muziejuje, jis kalba apie Mirusiųjų dieną, kai visi puola lankyti kapų, o jam tuo metu norisi būti atokiau nuo jų. Jis pasakoja, kaip kartą bevaikščiodamas po apylinkę sutikęs vynuogyne vietos gyventoją, kuris paaiškinęs, kad į kapines jis, žinoma, eis, bet truputį vėliau, ir pridūrė, kad mirties nesą ko baimintis - ji neįkyri viešnia, ateinanti tik kartą...
Pasaulinę šlovę pelnęs rašytojas yra gavęs daugybę apdovanojimų. 2004-aisiais pripažintas geriausiu Europos scenaristu, Urbino universitetas, kuriame 1945 m. T.Guera baigė pedagogikos mokslus, jam suteikė filologijos mokslų garbės daktaro vardą, anksčiau garbės vardus suteikė Bordo universitetas Prancūzijoje, Maskvos ir Peterburgo universitetai Rusijoje. Pastarojoje šalyje jam suteiktas ir Meno akademijos garbės akademiko vardas, taip pat ir aukščiausio valstybinio Rusijos Federacijos ordino kavalieriaus vardas.
Teatro, muzikos ir kino muziejaus direktorė Regina Lopienė apgailestavo, kad į parodos atidarymą negalėjo atvykti T.Gueros našlė Lora Guera. Toks susitikimas pažadėtas rugsėjį, prieš išsenkant parodos laikui. Tai bus nebe pirmas būsimos muziejaus viešnios vizitas Lietuvoje: dvejus metus pagret ją galėjai sutikti R.Tumino tarptautiniame teatro festivalyje Druskininkuose, kur ji mėgavosi sanatorijos teikiamomis paslaugomis ir bendravimu su jai pažįstama menininkų bendruomene. Tai dėl jos T.Guera Rusiją vadino antrąja tėvyne. O kad Lora greičiau pramoktų jo gimtosios kalbos, kartą išvykdamas iš Maskvos jos bute paliko originalią dovaną - paukščio narvelį, prikištą skiaučių su itališkomis frazėmis...
Pasauliui jis dovanojo kur kas daugiau - parašė daugiau nei 120 kino scenarijų, daugiau kaip dvi dešimtis knygų... Įsiklausymas į menininko mintis - vienam paguoda, kitam - atradimas, trečiam - impulsas kurti ar net gyventi. Žodžiai sensta lėčiau nei kino paveikslai, tikėjo jis. T.Gueros kūrybos paroda „Grožis savaime malda“ sostinėje neužsidarys iki rudens. Jos rengėjai - Teatro, muzikos ir kino muziejus bei Italų kultūros institutas.
Parengta pagal savaitraščio „Respublika“ priedą „Gyvenimas“
