Šįsyk kultūros nepritrūko

Kultūros lauke tvyrojusi įtampa dėl Nacionalinės kultūros ir meno premijos skyrimo išsilydė vakar - apie pietus paaiškėjo šešios išrinktųjų pavardės. Šiemet surizikuota vienu kartu grąžinti seną skolą iki šiol apdovanojimo apeitiems kūrėjams: aktoriams Donatui Banioniui, Juozui Budraičiui; už viso gyvenimo nuopelnus pagerbtas kino operatorius Jonas Gricius. Prestižiniai apdovanojimai atiteko ir rašytojui Vladui Braziūnui, kompozitoriams Faustui Latėnui ir Giedriui Antanui Kuprevičiui.

J.Griciui premija skiriama už Lietuvos kino poetikos pagrindų sukūrimą, aukščiausią vizualinę kino kultūrą, už profesinę sąžinę. D.Banioniui - už Juozo Miltinio teatro legendos tąsą šiuolaikiniame teatre ir kine; F.Latėnui - už Lietuvos teatro skambesį, už muziką, kaip visavertę teatrinio vyksmo dalyvę, G.Kuprevičiui - už plačią muzikinės raiškos gamą, nuo miuziklo iki operos ir baleto; V.Braziūnui - už poetinius atradimus, gilinantis į lietuvių kalbos lobyną ir baltiškąją pasaulėvoką. J.Budraičiui - už kūrybą, apimančią platų kultūros lauką, už novatorišką ir intelektualią aktorystę, atvėrusią langą į Lietuvą.

Jei laikytume Nacionalinę premiją aukščiausio meistriškumo ženklu, nesuabejotume, kad jos lygiai tiek pat verti buvo ir šiuokart kiekybinės konkurencijos neatlaikę kūrėjai - rašytojas Vytautas Martinkus, chorvedys ir kompozitorius Vytautas Miškinis, džiazo muzikantas ir kompozitorius Vladimiras Čekasinas, muzikologas Viktoras Gerulaitis, fotomenininkas Algirdas Šeškus. Tiesiog nesusipratimu galima laikyti tai, kad iki šiol ja nebuvo apdovanoti legendiniai kino žmonės, aktoriai Donatas Banionis ir Juozas Budraitis bei kino operatorius Jonas Gricius.

Nacionalinių kultūros ir meno premijų komisijai vadovavo istorikas Alfredas Bumblauskas. Kiti komisijos nariai - literatūrologas Mindaugas Kvietkauskas, fotomenininkas Stanislovas Žvirgždas, rašytojas Donaldas Kajokas, dirigentas Juozas Domarkas, skulptorius Robertas Antinis, menotyrininkė Lolita Jablonskienė, architektas Saulius Juškys, kompozitorius Algirdas Martinaitis, teatrologė Irena Veisaitė ir kino režisierius Audrius Stonys.

Antri metai pagret tarp laureatų nepavyko įsiterpti nė vienai moteriai. Komisijos pirmininko A.Bumblausko gražbylystė, neva moteris „turi daugiau galimybių tapti Nacionalinės premijos laureate, nes pagal statistiką ja tampa kas ketvirta pristatyta moteris, o vyrai - tik kas šeštas“, skamba neįtikinamai, - juk, sakykime, šiemet pretendentų sąraše buvo ketvirtadalis moterų, tarp kurių skambėjo ir legendinės aktorės Gražinos Balandytės-Čygienės vardas, tarp kurių buvo ir kitos garsios menininkės - aktorė Eglė Mikulionytė, rašytoja Vidmantė Jasukaitytė, vizualaus meno kūrėja Eglė Rakauskaitė ir t.t.

Sakoma, kad meno pasaulyje negalimos nei varžybos, nei pirmosios ar paskutinės vietos, tėra banguojantis procesas, išryškinantis tai vieną, tai kitą iškilesnę asmenybę, tad rasi ir nebūtų dėl ko kaltinti komisiją, kad jai kartais viršukalne atrodo tai, kas visuomenei atrodo laikina ir abejotina bangos putota ketera. Prieštaringo atgarsio sulaukta pernai, kai Nacionaline premija buvo apdovanotas šiuolaikinio meno atstovas Žilvinas Kempinas, nepritarimo murmesys kilo ir šiemet, tarp pretendentų į Nacionalinę premiją išvydus ir skulptoriaus, šiuolaikinio meno atstovo Artūro Railos pavardę. Buvo ir tebėra gana chaotiška Nacionalinės premijos skyrimo sistema, kai savo pretendentus gali siūlyti beveik bet kokia kontora - leidykla, spaustuvė, kultūros centras ir pan. Ar ne ši sistema kalta, kad paskui komisijai tenka vytis laiką ir kelerius metus kartoti tą pačią kandidato pavardę, kaip nutiko su D.Banioniu ir ne tik su juo, arba premiją skirti vienam iš sąrašo, nors jo nuopelnai toli gražu neprilygsta tam, kuris lieka ir lieka sąrašo paraštėse.

Nuo 1989 metų Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos kasmet teikiamos už reikšmingiausius pastarųjų 7 metų Lietuvos ir Pasaulio lietuvių bendruomenės menininkų sukurtus kūrinius, viena premija taip pat gali būti skiriama už viso gyvenimo indėlį į kultūrą ir meną. Kasmet teikiama ne daugiau kaip šešios 104 tūkst. litų vertės nacionalinės kultūros ir meno premijos.

Šleifas nuo „Septynių savižudybės būdų“

Nuovokesni kultūrų tyrinėtojai seniai žino, kad visos civilizacijos (kaip ir pats žmonių gyvenimas) tveria tol, kol subalansuoja savo kraštutines tendencijas ir užtikrina jų pusiausvyrą. O dviejų šimtų metų patirtis, rodos, galutinai įtikino civilizuotą pasaulį, kad visos revoliucijos praryja pačios save. Todėl su didžiuliu nerimu stebėjome procesus, kurie vyksta mūsų kultūroje. Vis tikėjomės, kad jos liguistos permainos, pasiekusios kritinę masę, pabudins iš abejingumo snaudulio sveikąjį protą ir prasidės dvasinis šalies prisikėlimas.

Šiandien privalome viešai paskelbti, kad mūsų lūkesčiai nepasitvirtino, o kantrybės taurė persipildė. Smukimas į krizę pasiekė tokį mastą, kai tylėti jau nebeturime moralinės teisės. Nenorime būti sąjungininkais tų žmonių, kurie dabar lemia mūsų kultūros likimą. Esame priversti kategoriškai atsiriboti nuo A.Bumblausko vadovaujamos Nacionalinės premijos komisijos, kuri liūdnai pagarsėjusį „Septynių savižudybės būdų“ interpretatorių Artūrą Railą atrinko kandidatu į Nacionalinės premijos laureatus. Dar daug kas atsimena šį įvykį, kai M.K.Čiurlionio meno mokyklos mokinė buvo įpareigota skaityti tekstą „Septyni savižudybės būdai“, sudarytą iš to paties pavadinimo R.Gavelio romano citatų, o „pedagogas“ A.Raila jos būsenas filmavo. Vėliau jis šį savo „meno kūrinį“ su patyčiomis iš pasipiktinusių tuo eksperimentu pedagogų eksponavo Šiuolaikinio meno centre. Daug kas žino, koks šleikščiai rizikingas yra šitas romanas, kurio autorius kvalifikuotų literatūros tyrinėtojų yra pagrįstai paskelbtas „ryškiausiu postmoderno epochos jausenos ir mąstysenos vaizduotoju lietuvių literatūroje“. Šiam talentingam, bet į kraštutinę neviltį puolusiam menininkui bene geriausiai tiktų vieno Vakarų intelektualo replika, kad radikalieji postmodernistai yra mėšlamusės, spiečiais krintančios ant išmatų ir pūvančių lavonų. Prie šios jausenos platintojų prisijungęs „pedagogas“ nesuko galvos, kokią prasmę ir galią jis galėjo įgyti jaunų mokinių sielose. Protestuodami prieš tokius eksperimentus, keturi M.K.Čiurlionio mokyklos dėstytojai pasitraukė iš darbo. Galų gale Raila buvo atleistas iš darbo.

Bet štai kas absurdiškiausia: dabar šitas asmuo autoritetingos kultūros komisijos yra atrinktas kandidatu į garbingiausios Nacionalinės premijos laureatus. Kažkas net pasirūpino, kad beveik visi duomenys, susiję su Railos „Septyniais savižudybės būdais“, būtų ištrinti iš internetinių tinklų. Ką tai reiškia? Kad komisija šito nežinojo? Sunku būtų patikėti, kad komisijos dauguma postmodernišką savižudybių skatinimą tikrai laikytų Europos ir Lietuvos pažanga.

Kad ir kas ką sakytų, nenorėtume pripažinti, kad didžioji šių garbingų ir daug mūsų kraštui nusipelniusių žmonių dalis siekia pastatyti paminklą tam, kas yra gal sąmoningai prisidėjęs prie žmonių savižudybių motyvacijos ir paskatinęs Lietuvą trauktis iš istorijos. Jie negalėtų būti abejingi tam, kas dabar vyksta Lietuvoje, kai kasmet nusižudo per tūkstantį žmonių, o kiti bėga kaip žiurkės iš skęstančio laivo. Nedrįstame nė pagalvoti, kad šių žmonių nė kiek nežeidžia, kai Vakaruose Lietuva vadinama savižudžių kraštu, todėl jie nori Europos akyse oficialiai įteisinti pagrindinius savinaikos ideologus. Tai kaip atsitiko, kad viena iš respektabiliausių kultūros institucijų prarado sveiką nuovoką, išrinkdama iš įvairių kandidatų tokios nepatikimos reputacijos žmogų? Daug labiau tikėtina, kad jie to nežinojo. Arba užmiršo.

Jeigu nežinojo, vadinasi, galima įtarti, kad ir kitais atvejais ji nelabai domėjosi, kam skiria nacionalines premijas. Matyt, ne atsitiktinai apie tai žiniasklaidoje ir kituose viešuose debatuose jau seniai yra kalbama. Tik komisija iki šiol negirdi. Ir ne tik ji. Panašu, kad jai patinka slaptumas, kai gali prakišti, ką tik nori. Ar tai nėra signalas, kad visi pateikti kandidatai ir jų atrinkimo kriterijai iš pradžių turėtų būti viešai aptariami, o ne tiesiog iššaunami iš komisijos staiga kaip iš patrankos? Tikriausiai ir kandidatų pateikimo principai turėtų būti kiti. Juk meno procesą labai veikia mados. O postmodernųjį procesą - kol kas tik mados... Jau akivaizdžiausiai įsitikinta, kad galima pasitikėti tik tokiais kūrėjais, kurie išlaiko gyvenimo egzaminą, kitaip sakant, kurie visu savo gyvenimu patikrina ir patvirtina savo nuopelnus. Ir tie nuopelnai žmonėms turi būti žinomi, kaip ir profesionalumo vertinimo kriterijai, kurie dabar nėra rimtai suformuluoti net komisijos nuostatuose. Nedaug verti tie proginiai „pasiekimai“, kuriuos pristato jų sužavėti bičiuliai, bet kuriuos po dienos kitos gyvenimas nušluoja be pėdsakų. O iš tokių laureatų jau dabar susidarytų nemažas sąrašas. Nacionalinių premijų lygmens laureatai neturėtų būti tik garbės reikalas, o juo labiau pašalpos teikimo būdas. Laureatų parinkimu valstybė iškalbingiausiai parodo, kiek jos kultūra yra brandi ir kokie yra tikrieji valstybės kultūros politikos prioritetai. Tai jau visos valstybės ir tautos garbės reikalas.

Kadangi pastaruoju metu valstybės gyvenime (net grynojoje politikoje ir versle) pamažėl daugėja žmonių, kurie jau įstengia garbingai (sąžiningai) apsispręsti, turime vilties, kad komisijos narių dauguma ir Kultūros ministerija padarys esmines išvadas: 1) nešališkai įvertins susiklosčiusią situaciją ir savo atsakomybę joje, 2) sudarys tokias sąlygas, kad atrenkant Nacionalinės premijos kandidatus, į jų aptarimą bus įtraukiama pilietinė visuomenė, o komisijos nariai bus įpareigojami žymiai rimčiau žiūrėti į savo atsakomybę už priimamus sprendimus, 3) padaroma viskas, kas šiuo metu įmanoma, kad demokratiniai procesai kuo greičiau įsitvirtintų kultūros politikoje.

Aloyzas Stasiulevičius

Gražina J.Vitartaitė

Rimantas Dichavičius

Giedrė Bulotaitė

Liudvikas Pocius

Leonas Pivoriūnas

Kęstutis Ramonas

Algimantas S.Kliauga

Krescencijus Stoškus