Šventas Virgilijaus Noreikos melas: Maestro palieka didžiąją sceną

Garsiausias šio meto Lietuvos tenoras Virgilijus Noreika, paslaptimi dvelkiančia užuomina „Ačiū už meilę“ sukvietęs būrį žiniasklaidos atstovų, žadėjo paskelbti vieną svarbiausių sprendimų savo 55 metų kūrybinėje karjeroje. Jis pareiškė atsisveikinantis su didžiąja scena.

Didžioji scena daugumai yra tapusi artisto kūrybinės veiklos metafora, ir atsisveikinti su ja solistui turėtų reikšti skirtis su dainavimu, tačiau operos solistas paskubėjo tarti, kad „kardinaliai“ jis nieko nenukerta. Aiškindamas, kuo gyvenimas pasikeis artimiausiu metu, operos legenda tarė: „Linksma data artėja, pamačiau, kad „akies“, t.y. trijų septynakių, surinkti nepavyks, nutarėm, kad galima būtų atšvęsti ir dvi septynakes - 77. (Tiek metų sueis šį rudenį - red. past.) Krūviai natūraliai mažėja, pats laikas pradėti baigti. Aš atsisveikinu tik su didžiąja scena. Man jau niekada nebeteks dainuot Operos teatre, atlikt didelių koncertų su simfoniniais orkestrais, bet jeigu mane pakvies padainuot Šilutėje ar Šiauliuose, Jonišky, - kodėl nenuvažiuoti, jei jaučiu, kad aš galiu, jeigu mano balsas dar nedreba, netraška, jeigu dar man pasiseka pasakyt scenoje teksto mintį. Iki šiol dainuoju ir poryt turėsiu koncertą, - dabar galiu dar šį bei tą sudainuoti, ir manau, kad man užteks jėgų ramiai garbingai atsisveikinti su pagrindinėmis Lietuvos scenomis, todėl sutikau su tuo puikiu pasiūlymu surengti atsisveikinimo koncertų turą, atsisveikinti dar dainuojant, ne žiopčiojant“.

V.Noreikos atsisveikinimo turo paskelbimo dieną nuskambėjo mintis, kad Lietuvoje nėra tradicijos, kuri yra bet kurioje normalioje civilizuotoje pasaulio valstybėje, - atsistatydinti iš premjero, prezidento postų ir nėra tradicijų dideliam artistui atsisveikinti su savo didžiausia meile - publika. Kad Lietuvoje menininkai nėra deramai įvertinami, neišskiriant nė didžiųjų, kaip maestro V.Noreika, todėl ir sumanyta surengti koncertų turą „Ačiū už meilę - Virgilijus Noreika“ didžiausiose Lietuvos scenose Vilniuje Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose ir Alytuje. Tai būsianti savotiška dovana vieni kitiems, tai didžiulė pagarba žmogui menininkui.

V.Noreika sakė, kad atsisveikinti reikia linksmai ir atsakinėdamas į daugybę klausimų savo kalbą gyvino sąmoju. Žadėjo: kaip dėstė dainavimą M.K.Čiurlionio menų mokykloje ar Muzikos ir teatro akademijoje, taip ir dėstys, gal tik dėl dainavimo katedros vadovo pareigų, sakė, jam laikas apsispręsti ir pasirinkus vieną kryptį „paimti daugiau mokinių ir katedrą atiduoti jaunesniam“. Kas itin tiko valandėlės dvasiai, dėkojo tėvams, kad užaugino, rūpinosi, dėkojo žmonai Loretai, lydinčiai jį jau 30 metų, taip pat ir į šią konferenciją, net pakartojo ją mylįs. Ir net prisipažino, kad iki draugystės su ja po skyrybų su pirmąja žmona dvejus metus buvo viengungis, o kai pradėjo bendrauti su balerina Loreta Bartusevičiūte, tedraugavo tik du mėnesius iki vestuvių. Dėkingas jai, kad dar dainuoja. Vis dėlto išpažinęs šiltus jausmus žmonai V.Noreika sakė, kad būdamas scenoje neskiria jai atliekamų kūrinių, scenoje skiria juos publikai.

Buvo prašomas prisiminti šilčiausius vaidmenis. Tai tie, sakė, kuriuos sukūręs labai jaunas būdamas ir drebėdamas dėl kiekvienos natos. Ir neprašomas prisiminė savo mokytoją. Ne Kiprą Petrauską, bet paminėjo ir šį, itin svarbų profesinės meistrystės ugdymo prasme.

„Per visą dainininko gyvenimą tų etapų etapėlių būna daug, juos reikia įveikti, - dainavimas yra valia, yra susikaupimas, protavimas... - aiškino solistas. - Pirmasis mano mokytojas buvo Antanas Norvaiša. Kai J.Tallat-Kelpšos muzikos mokykloje mokiausi chorvedybos, dainavimo mokė jis. Jau buvo pagyvenęs žmogus, atsimenu, gyveno dabartinėje S.Daukanto aikštėje, paskui buvo pakviestas dėstyti į Rygos konservatoriją, ir Rygoje jo gyvenimas nutrūko. Kas įdomu, tada, kai lankiau jo pamokas, buvau gal šešiolikos, ir kai paskui Italijoje mokiausi pas Dž.Barą, jis man aiškino apie dainavimą taip pat, kaip aiškino Norvaiša, - tada ir supratau, kad abėcėlinius dainavimo pagrindus ir pirmuosius įgūdžius man davė aukštos kvalifikacijos pedagogas“.

„Ačiū už meilę - Virgilijus Noreika“ koncertuose, skambės įvairių stilių ir žanrų įvairiam skoniui pritinkanti muzika: operų arijos, itališkos, ispaniškos, gal amerikietiškos ir, be abejo, lietuviškos melodijos. Maestro scenoje keis spėję išgarsėti tenorai Edmundas Seilius, Vaidas Vyšniauskas ir Merūnas Vitulskis - beveik, visi galima sakyti, jo mokiniai, nors E.Seiliui jis tik per konsultacijas padėjęs skleisti vokalo meno paslaptis. Intriguojanti žinia, kad V.Noreika dainuos vieną sudėtingiausių - Otelo mirties scenos partiją. Pirmasis koncertas numatytas rugsėjo 21 dieną, V.Noreikos gimimo dienos išvakarėse, Vilniuje „Siemens“ arenoje.

L.Bartusevičiūtė-Noreikienė neslėpė džiugesio, kad prieš akis gražūs atsisveikinimo koncertai, kad maestro galbūt daugiau laiko praleis namie. „Jis labai myli publiką, myli operą, sceną, jis gyvena tuo, tai jo pašaukimas, - apie vyrą kalbėjo buvusi balerina, - jis iki šiol pilnas jėgų ruošiasi naujam projektui...“

Artistas neleido tuo suabejoti; paprašytas sudainuoti kokį nors fragmentą iš savo repertuaro užtraukė „Ąžuolėlį“ gražiu stipriu balsu, tarytum už nugaros nebūtų tų 76 metų. Tarytum jie būtų susapnuoti.

Bus šventė rudenį Lietuvoje. Kai V.Noreika didžiausiai savo meilei publikai sakys dainomis „ačiū“. Na, o mažose scenose, tikėkime, jam ačiū dar ilgai sakysim mes.

Keli gyvenimo faktai

Virgilijus Noreika gimė 1935 m. rugsėjo 22 d. Šiauliuose.

1957 m. pavasarį, būdamas Lietuvos valstybinės konservatorijos Kipro Petrausko dainavimo klasės IV kurso studentas, dainavo Lenskio vaidmenį studentų spektaklyje Operos ir baleto teatro scenoje. Tų pačių metų rudenį po debiuto tapo Lietuvos operos solistu.

1965-1966 m. tobulinosi Milano „La Scala“ teatre, pas garsų vokalo pedagogą Dženarą Barą (Gennaro Barra).

Sukūrė vaidmenis 46 operose. Yra dainavęs Maskvos didžiajame teatre, Berlyno valstybinėje operoje, Paryžiaus „Grand Opera“, Buenos Airių teatre „Colon“ ir kt. scenose.

1976-1991 m. vadovavo Valstybiniam akademiniam operos ir baleto teatrui.

Nuo 1976 m. Lietuvos muzikos ir teatro akademijos dėstytojas, profesorius, išugdęs eilę dainininkų Lietuvos ir Estijos muzikos akademijose.

Sudainavo per 800 solinių koncertų.

Apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino IV laipsnio ordinu, ordinu „Už nuopelnus Lietuvai“, Nacionaline kultūros ir meno premija.

„Respublikos“ skaitytojai 2010 m. V.Noreiką pripažino nacionaline vertybe „žmogaus-amžininko“ kategorijoje.