Jau tradicija tapęs gražus gydytojo Vaclovo Into paminėjimas

Lapkričio dangus vėl sugrąžino ramybę, tačiau tai nebuvo ta paprasta tyla, kurią kasdien girdime. Tai buvo ramybė, turinti savo svorį, savo kvėpavimą. Pilkuma, kurią dar ką tik skandino lietaus lašai, dabar pavirto mistiška šviesa, sklindančia iš žemės - nuo kiekvieno akmens, prie kurio degė žvakutė.

Mosėdis - jaukus miestelis, kaip ir visa Žemaitija - akmenys čia ne tik guli, jie kalba, kartais net tylėdami. Žemė, akmenys, šlapias grindinys, rodos, neša ne tik savo istoriją, bet ir kažkokią tyliai įkaltą giesmę, kurią šią naktį gali išgirsti tik tas, kuris sustoja. Pilnas miestelis žvakučių - jų šviesos plazda prie kiekvieno akmens, po kiekvienu krūmu. Šlapias grindinys dar alsuoja lietaus kvapu, atspindėdamas žiburius ir tolumoje tamsoje švytinčios bažnyčios bokštus. Jie kyla į dangų tarsi laiko ir amžinybės skliautai, besijungiantys šią ypatingą naktį.

Prisiminimai ir legendos vaikšto po parką, tarp sodybos medžių, kurių šakos rašo juodus raštus pilkame lapkričio danguje. Jie vaikšto. Sustoja prie žvakučių, prie akmenų, prie įstrigusių prisiminimų, tarsi norėdami kažką pasakyti, bet tylėdami. Nes šį vakarą daugiau kalba tyla... Kai uždega žvakutes, visi supranta - ši diena ypatinga...

Niekas garsiai to nesako, bet kai pamatai degančias šviesas, tavyje kažkas pasikeičia

Šią naktį Mosėdis ne toks, kokį matai kasdien. Šią naktį viskas alsuoja prasme, kurią jaučia net tie, kurie galbūt jos dar nesuprato. Ši tradicija - daugiau nei ritualas. Kasmet, kai žmonės pamato dešimtis ir šimtus žvakučių, jų širdys prisipildo gerumo ir dėkingumo. Jie supranta, kad ši diena ypatinga - tai diena, kai gydytojas Vaclovas išėjo, bet kartu liko. Likęs jis laimina visus iš aukščiau, tarsi švelniai ranka paliesdamas per ugnies šviesą ir jo sukurtame parke tvyrančią tylą.

Šiuo paminėjimu rūpinasi Vaclovo Into akmenų muziejaus darbuotojai - tarsi šios tradicijos saugotojai, per kuriuos Vaclovo įžiebta šviesa keliauja iš širdies į širdį. Jų rankomis uždegtos žvakutės tampa ne tik ugnelėmis - jos tampa jungtimi tarp žmonių ir gydytojo palikimo. Šviesa sklinda tolyn, tarsi nepertraukiamas Vaclovo darbų tęsinys, kuriuo jis vis dar gyvena. Malūno menė - vieta, kur dvasia ir laikas surišti į vieną mazgą, kur tyliai plevenanti žvakių šviesa atskleidžia šešėlių paslaptis. Po žemais mediniais balkiais šilta, bet ne tik nuo žvakių ar arbatos, čia šilta, nes kažkas, nelyginant dvasia, sklando ore. Geriant karštą arbatą, susimąstai, kažkas tyliai kalbasi - ne apie šiandieną, o apie tai, kas buvo, ir apie tai, kas liks po mūsų. Apie artimuosius, apie akmenis, gyvenimus, kurie tęsiasi. Kaip filme sukasi šios istorijos, atrodo, kad pats esi jų dalis. Tarsi pats būtum tas žmogus, kuris pirmąkart paėmė akmenį į rankas ir suprato, jog jis - gyvas. Mosėdžio akmenys yra daugiau nei akmenys tai - istorija, atmintis, išmėtyta po laukus, po parkus, po žmonių širdis.

Muziejuje slepiasi tikrieji lobiai Vaclovo Into rankomis surinkti mineralai, akmenys tarsi gyvena savo senovės išmintimi ir spinduliuoja kažką daugiau nei mokslą ar grožį. Jie spinduliuoja tai. Žmogus gali pajusti tik sustojęs, tik supratęs, kad laikas - ne tik valandų skaičiavimas. Prie Vaclovo akmens, kur jis ilsisi, kiekvieną apima ramyb. Tai - šventykla. Žmonės prieina, pasilenkia, kažkas tyliai padeda ranką ant akmens ir atrodo, kad tarsi jis pulsuoja gyvenimu. Pulsuoja tuo, ką Vaclovas paliko - ramybe, vienybe ir prasme, kuri neblėsta.

Šią naktį Mosėdis - daugiau nei miestelis, tai vieta, kur susitinka tai, kas buvo, ir tai, kas dar bus. Čia šviesa keliauja iš širdies į širdį, kaip Intas kadaise dalinosi savo vizija ir visi jaučia, kad šviesos tradicija - ne tik gražus ritualas, tai jų jungtis su kažkuo daugiau ir tai ne apie praeitį, tai apie amžinąjį dabar....