Aistros dėl Donaldo

Pamažėle žmogumi-orkestru virstantis poetas, eseistas, prozininkas Donaldas Kajokas - vardas, šiandien, ko gero, labiausiai besisukantis ant literatūros gurmanų, literatūros išmanytojų ir kūrėjų liežuvių galiukų.

Vieni po šiai dienai aršiai kritikuoja jo romanus, sakydami, kad prozininkui D.Kajokui nė nesišviečia pasiekti poeto D.Kajoko aukštumų, kiti tuo pat metu įvertina jo romaną „Ežeras ir kiti jį lydintys asmenys“ didžiausia prozininkams skirta Juliaus Dovydėno premija, Lietuvos prozos kūrėjai niršta, kad poetas drįsta trypti jų valdas, o poetai dūsauja sakydami, kad šio kūrėjo nėrimas į prozą prilygsta mažesnės pavaros perjungimui kūrybiniame ralyje...

Prie viso šio pagyromis, papeikimais, nustebimais ir suglumimais marginto šurmulio pridėję dar ir ką tik nuošusį poeto septynių dešimčių jubiliejų bei knygynų lentynose pasirodžiusią naują jo trumposios eseistikos knygą „Lapės gaudymas“, galime drąsiai tvirtinti, kad D.Kajokas - garsiausias šių dienų Lietuvos rašytojas, apkalbų dažnumu pranokęs net ir kontroversiškąjį Sigitą Parulskį.

Perskaitęs naująjį „Lapės gaudymą“, susižavėjęs šyptelėjau - visu smarkumu kunkuliuojant „aistroms dėl Donaldo“, pats kūrėjas savo vis labiau link išminčiaus žarstomų sentencijų artėjančioje eseistikoje išlieka ramus it Budos statula. Tvirtas savo įsitikinimais, savo žinojimu, savo prioritetų hierarchija, neišmušamas iš vėžių - gaudantis tik esmę, tik stebuklą, tik ontologines įžvalgas, aptaisytas ugniniu laputės kailiu, nenusekantis nei paskui publikos pirštais rodomas bandas bizonų, nei kritikų įkyriai peršamą žūklę medžioklės vietoje.

Knygos kalbėjimas - kažkas tarpinio tarp dzenbudistinių koanų ir Česlovo Milošo (Czeslaw Milosz) „Pakelės šunyčio“: trumpi, netikėtą pasaulio matymo kampą siūlančiais paradoksais nusagstyti tekstukai, vietomis šmaikštūs, vietomis skaudūs, vietomis lyriški, vietomis popikčiai, vienodai užgriebiantys ir socialinius, ir filosofinius, ir literatūrinius kontekstus, o drauge ir besijungiantys į nedalomą visumą - beveržiantys apsupties kilpą aplink dūkstančią lapę, kuri yra ne kas kita, kaip tik pačios mūsų pasaulio, mūsų gyvenimų esmės metafora.

Antai apie mūsų pasaulio prigimtį:

„- Kaip čia yra - žiūrėk, kiek filosofų su ištiestom rankom stovi prie mecenatų vartų, o mecenatų prie filosofų durų - nė vieno.

- Tai todėl, kad pirmieji žino, ko nori, o antrieji ne“.

Arba apie literatūrinius reikalus: „Yra, kur jau ne, toks kritikų porūšis, kad negali atsistebėti - kaip gudriai, kaip narsiai jo atstovai kovoja su literatūra. Tokie slaptojo ordino riteriai, kurie melstis jau nebemoka, užtat puikiai moka visapusiškai analizuoti maldą. Klasikinė pasaka apie lakštingalos išardymą“.

Arba apie mūsų visuomenę: „Kartais cinkteli klastinga minelė, kad valstybinių apdovanojimų mechanika yra maždaug tokia:

- Tą veikėją būtina apdovanoti.

- Varge, už ką? Argi jis turi kokių nuopelnų?

- Kaip gali neturėti? Taigi anąkart gavo ordiną“.

Žodžiu, puiki, nedaugžodžiaujanti, tačiau itin daug pasakanti, skirta daugkartiniam skaitymui ir kiekvieno mūsų moralės, gelmės, dvasingumo ir požiūrio į pasaulį laikmenas performatuojanti ir nuo virusų efektyviai apvalanti knyga. Kiek kelia nuostabą jos giminiškumas kito poeto - Aido Marčėno smulkiosios eseistikos knygai „Sakiniai“, tačiau kol ši dar neišleista, anksti apie tuos sutapimus, papildymus ir paraleles kalbėti.

Belieka svarbiausias klausimas - ar pagavo D.Kajokas dailiauodegę laputaitę? Žinoma - ne. Antraip knygą būčiau vadinęs arba melaginga, arba pavojinga. Tačiau: „O šiaip jau, Lape, netgi amžinas mūsų pastangų bergždumas nutverti tave už uodegos, privilioti į savo vištidę, tasai akis badantis mūsų netobulumas tėra tik dar vienas mįslingo ir nesugaunamo tavo tobulumo pavidalas“.