Akademiko I.Pavlovo gyvenimo paradoksai

Liūdino šunų likimas

I.Pavlovo tėvas ir proseneliai ir iš tėvo, ir iš motinos pusės buvo Rusijos stačiatikių bažnyčios dvasininkai. Nieko keista, kad jis iš pradžių pasuko tuo pačiu keliu: įstojo į dvasinę seminariją. Bet be religinės literatūros skaitydavo ir mokslinę. Sprendžiant iš visko, skaitydavo su daug didesniu susidomėjimu, nors dvasinę seminariją vėliau prisimindavo šiltai. Vaikinui ypač didelį įspūdį padarė prof. I.Sečenovo knyga „Galvos smegenų refleksai“. Ji, galima sakyti, ir apvertė jo gyvenimą. 1870 m. I.Pavlovas įstojo į Sankt Peterburgo universitetą, kuriame studijavo gyvūnų fiziologiją. O jį baigęs išvyko dirbti į Medicinos ir chirurgijos akademiją, kurioje susipažino su minėtu profesoriumi I.Sečenovu. Būtent akademijoje jaunas mokslininkas pradėjo daryti bandymus, kurie jį išgarsino visame pasaulyje. I.Pavlovas tariamai maitindavo šunis: gyvūnų virškinamasis traktas būdavo perpjaunamas taip, kad į skrandį ėdalas nepatekdavo, bet skrandžio sultys išsiskirdavo. Mokslininkas nustatė, kad ši funkcija yra susijusi su aukštąja nervine veikla: signalą sultims išsiskirti duoda smegenys, kai šuo mato ėdalą ir užuodžia jo kvapą. Mokslininkas ištyrinėjo visą sąlyginių refleksų sistemą, priklausomą nuo išorinių dirgiklių, ir įrodė, kad žmonių virškinimas yra reguliuojamas panašiai. Atliekant eksperimentus žuvo nemažai šunų, ir jų likimas mokslininką visada liūdino. Jis raminosi tuo, kad dirba dėl žmonijos gerovės: jo eksperimentai medikams padėjo suprasti, kaip gydyti vienus ar kitus skrandžio ir žarnyno susirgimus. Nuo tada išsireiškimas „Pavlovo šuo“ tapo metafora, o pats mokslininkas, per 10 metų sukūręs virškinimo fiziologijos mokslą, buvo įvertintas Nobelio premija. Ji I.Pavlovui buvo skirta 1904 m. Kaip ir priimta civilizuotose šalyse, pinigus mokslininkas pasidėjo į banką. Ir tai buvo klaida.

„Noriu būti šuo!“

Po revoliucijos Petrograde premija buvo konfiskuota kartu su banku. Asmeniškai iš „buržujaus“ I.Pavlovo čekistai atėmė 6 aukso medalius, kuriuos jis pelnė už įvairius atradimus. Tuo metu I.Pavlovą aplankęs rašytojas fantastas Herbertas Velsas (Herbert Wells) nusistebėjo fantastišku skurdu, kuriame gyveno pasaulinio garso mokslininkas. Tačiau 1920 m. vasarą, kai I.Pavlovas pagrasino emigruoti, jo institutas V.Lenino nurodymu buvo tiesiog apipiltas pinigais. V.Leninas nusprendė žūtbūt sulaikyti I.Pavlovą Rusijoje. Jis suprato, kokį įspūdį padarys užsienyje, jeigu garsiausias Rusijos mokslininkas I.Pavlovas pripažins sovietų valdžią. Buvo nurodyta „organizuoti bandymams naudojamų šunų šėrimą“. Apie tai sužinojęs, pusbadžiu gyvenantis laivų statybos teoretikas Aleksejus Krylovas lyg juokais, lyg rimtai paprašė Ivano Petrovičiaus priimti jį tarp bandomųjų šunų.

Profesoriaus Preobraženskio prototipas

Kai įvyko Spalio revoliucija, akademikui I.Pavlovui buvo 68-eri. Savo neigiamo požiūrio į perversmą jis neslėpė, bet visi jo pasisakymai sovietų valdžią lyginant ją su viduramžių inkvizicija ir fašizmu jam būdavo atleidžiami. Bolševikai bijojo liesti pasaulinio garso mokslininką ir, nepaisydami viso jo priešiškumo, sudarė jam geras sąlygas dirbti. Kai kas mano, kad akademikas I.Pavlovas yra M.Bulgakovo „Šuns širdis“ personažo profesoriaus Preobraženskio prototipas, tik bolševikus keikiantis ne savo valgomajame, o tiesiai į akis.

„...Gyvename visuomenėje, kurioje valstybė - viskas, o žmogus - niekas, o tokia visuomenė neturi ateities...“. Tai buvo pasakyta per iškilmes, minint I.Sečenovo 100-metį. Norint suprasti I.Pavlovo požiūrį į sovietų valdžią, užtenka susipažinti su ištrauka iš jo laiško RTFSR sveikatos apsaugos ministrui 1934 m. spalį: „Deja, mano požiūris į Jūsų revoliuciją yra tiesiog priešingas jūsiškiam... Ilgametis teroras ir nevaržoma vadžios savivalė mūsų azijietišką prigimtį paverčia gėdingai vergiška. O ar daug gero nuveiksi su vergais? Piramidės? Taip, bet ne bendra žmogiškoji laimė. Gyventojų daugumos neprivalgymas ir pasikartojantis badavimas ir jų neišvengiamos palydovės - nuolatinės epidemijos - pakerta liaudies jėgas“.

Mokslininkas ne kartą atsisakė emigruoti, nors pasiūlymų netrūko. Pilietinio karo metais, kai buvo ypatingai sunku, jis buvo kviečiamas į Švediją, žadant puikias gyvenimo ir darbo sąlygas. Maža to, netoli Stokholmo buvo planuojama statyti institutą, kuriame būtų įgyvendinami vien jo projektai. Bet I.Pavlovas atsisakė. „Aš buvau, esu ir liksiu rusas, Tėvynės sūnus, pirmiausia domiuosi jos gyvenimu, gyvenu jos interesais, jos orumu stiprinu savąjį orumą“, - rašė jis.

Vieni kitus pakentė

Bolševikų vyriausybė I.Pavlovą lepino. Ji auksu mokėdavo už brangią užsieninę įrangą, būtiną mokslininkui, išleisdavo jį į užsienio komandiruotes. Jo Fiziologijos institutas buvo finansuojamas taip, kad I.Pavlovas tik skėsčiojo rankomis - baiminosi, kad nesugebės pateisinti tokių išlaidų. Akademikas taip ir nepamilo sovietų valdžios, bet, kad ir nenulaikydamas liežuvio, darė, ko iš jo buvo reikalaujama: per komandiruotes užsienyje dėkojo valstybei vadovaujančiam „plieniniam žmogui“, per banketus keldavo tostus už vyriausybę. Taip reikėjo vien dėl paprasčiausio dėkingumo: vyriausybė stengėsi, kad jis gyventų tarsi rojuje. Ypatingoje padėtyje buvo net jo artimieji: Maskvoje gyvenančiai seseriai buvo paliktas atskiras butas, iš emigracijos buvo leista grįžti akademiko jaunesniajam sūnui Vsevolodui, kartu su baltąja armija nukeliavusiam į Konstantinopolį. Kai Leningradas buvo „valomas“ nuo „buvusiųjų“, jo žmonių niekas nelietė.

Velykos laboratorijoje

O nemeilės bolševikams I.Pavlovas neslėpė. Jo kabinete Eksperimentinės medicinos institute ir sovietų valdžios metais kabojo Oldenburgo princo, 1890 m. finansavusio šios įstaigos įkūrimą, portretas. O štai V.Lenino ir J.Stalino atvaizdų mokslo korifėjus negalėjo pakęsti. Rodydamas į juos, savo studentams sakydavo: „Štai per ką mes blogai gyvename!“ Tiesa, tvirtų pažiūrų sovietiniai studentai jam nelikdavo skolingi. Kartą, kai I.Pavlovas sėdėjo miesto skvere su Biblija rankose, pro šalį einantis darbininkiškos išvaizdos jaunimas mokslininką apšaukė tamsybininku ir patarė jam... vaikščioti į akademiko I.Pavlovo paskaitas.

Valdant carui, I.Pavlovas save vadindavo netikinčiuoju, bet sovietų valdžios metais bažnytines šventes (galbūt ir norėdamas įgelti bolševikams) demonstratyviai minėdavo. Kaip tik vieną tokią dieną ant laboratorijos, kurioje dirbo mokslininkas, durų, atsirado raštelis: „Uždaryta dėl šv.Velykų šventės“. Ryte į darbą atėjusi uoli komjaunuolė laborantė nedelsdama pranešė apie šį piktinantį faktą atitinkamoms tarnyboms. Ir buvo iškart atleista, o vėliau jai buvo išaiškinta, kad skundikų šalyje daug, o akademikas I.Pavlovas - vienas.

Į oficialius priėmimus sovietų valdžios metais jis atvykdavo pasipuošęs visais turimais carinės Rusijos medaliais. O kai iš Karo medicinos akademijos buvo pradėta guiti „netinkamos“ kilmės studentus, I.Pavlovas pareiškė: jeigu akademijoje negali studijuoti asmenys, kilę iš dvasininkų šeimų, tai ir jam nedera dėstyti akademijoje.

„Jūs be reikalo tikite pasauline proletarine revoliucija, - rašė jis bolševikų veikėjui Viačeslavui Molotovui. - Negaliu nesišypsodamas žiūrėti į plakatus „Tegyvuoja pasaulinė socialistinė revoliucija, tegyvuoja pasaulinis Spalis“. Jūs kultūringame pasaulyje sėjate ne revoliuciją, o labai sėkmingai - fašizmą. Iki jūsų revoliucijos fašizmo nebuvo“.

Jam už viską buvo dovanojama. Paslaptis paprasta: iki tam tikro laiko bolševikai negalėjo tiesiog išsiųsti iš šalies, areštuoti ar nužudyti pirmojo pasaulio fiziologo. Be to, mokslininko bandymais hipnozės srityje negalėjo nesusidomėti čekistai. 4-ojo deš. pradžioje juos dar domino „moksliniai tardymo metodai“. O „didžiojo teroro“ epochos I.Pavlovas tiesiog nesulaukė - mirė 1936 m. vasarį.

I.Pavlovo moteris

I.Pavlovas buvo vedęs, bet visi žinojo, kad jis kaip berniūkštis yra įsimylėjęs bendradarbę Mariją Petrovą. Vesti jis nusprendė dar būdamas studentas. Norėdami patikrinti jausmus, jie su išrinktąja nutarė atidėti vestuves metams. Ji laukė jo, dirbdama tolimame užkampyje kaimo mokytoja. Meilė išties buvo didelė ir šeimos gyvenimas buvo laimingas. Ji buvo 10 metų jaunesnė už vyrą, užaugino jųdviejų vaikus. O paskui meilė praėjo... Kai I.Pavlovui sukako 63-eji, jis susipažino su 37-erių Marija Petrova. Apie tai, kas juos sieja, žinojo visi jų aplinkos žmonės ir tie, kas turėjo žinoti, o paskui apie tai buvo įsakyta pamiršti, M.Petrovos prisiminimai apie jų santykius buvo nugrūsti į archyvą. Ivanas Pavlovas taip ir liko sovietų mokslo veidas, kuris privalėjo būti nepriekaištingas. Istorija apie tai, kaip du sovietų valdžios nekenčiantys žmonės pamažu įaugo į naują, jiems siaubą kėlusį, gyvenimą, tvirtai laikydamiesi vienas už kito, yra nuostabi. Tai buvo didelė, knygos verta meilė. Galbūt ji dar bus parašyta...

„Ivanas Petrovičius užsiėmęs - miršta“

Sovietų valdžia padarė tai, ką garsiajam fiziologui žadėjo Švedija: prie Leningrado buvo įsteigtas Fiziologijos institutas, kuriam Ivanas Pavlovas vadovavo iki gyvenimo pabaigos. Beje, su jo mirtimi siejama tokia legenda. Pasakojama, kad paskutinėmis gyvenimo valandomis jis liepė sukviesti kolegas medikus ir silpdamas diktavo jiems, ką jaučia, kad tie galėtų konspektuoti, kas vyksta organizme artėjant mirčiai. Į namus užsukus lankytojui, jam buvo mandagiai pasakyta: „Akademikas negali jūsų priimti. Ivanas Petrovičius užsiėmęs - jis merdėja.“

Galbūt tai yra anekdotas, o gal ir ne. I.Pavlovas buvo didis tyrinėtojas, ir tai, kad jis buvo pasirengęs tarnauti mokslui iki paskutinio atodūsio, visai nėra keista.