D.Alseika - pasipriešinimo okupacijai lyderis

Tiesa, pastaraisiais metais kai kurie mūsų istorikai okupacijos faktą bando paneigti, „pataisyti“ istoriją, nes esą šis žodis mūsų kaimynams pietuose nepatinka. Bet kaip kitaip galime pavadinti tada buvusį to krašto valdymą, įvestą generolo L.Želigovskio vadovaujamoms Lenkijos kariuomenės divizijoms jį užgrobus? Juk tai buvo negailestingas visų šiame krašte gyvenusių ne lenkų tautybės žmonių, baltarusių, žydų, bet labiausiai - lietuvių persekiojimas visais įmanomais būdais: uždarinėjant jų mokyklas, laikraščius, visuomenines organizacijas, grūdant juos į kalėjimus, koncentracijos stovyklas, net žudant, alinant kraštą ekonomiškai. Tiesa, dar 1919 m. Antantė privertė Lenkijos valdžią specialia sutartimi įsipareigoti gerbti tautinių mažumų, kurių valstybėje buvo apie 40 proc. visų gyventojų, teises, apie tai teko įrašyti ir atitinkamą straipsnį Konstitucijoje. Bet viskas buvo beprasmiška: kitataučius persekiojo, kaip rašė žymus vilnietis rašytojas Rapolas Mackonis, „baltarusiams ir rusams visą laiką prikišant bolševizmą, žydai persekioti todėl, kad jie buvo žydai, lietuviai - už ištikimybę Lietuvai“. Apie tai parašyta dešimtys rimtų knygų, mokslinių monografijų, įvykių dalyvių atsiminimų. Kaip galima po to neigti okupacijos faktą? Svarbiausias okupacinio režimo tikslas buvo nutautinti, sulenkinti vietos gyventojus arba priversti juos bėgti iš Vilnijos.

Žinoma, vilniečiai gynė savo teises gyventi čia, mokyti savo vaikus gimtąja kalba kaip begalėdami, ir mūsų tautiečiams tas sekėsi kiek geriau nei kitiems. Mat juos morališkai ir materialiai rėmė laisvoji Lietuva, ne tik valstybė, bet ir visuomenė, paprasti žmonės ir dar JAV išeivija. Antra, mūsiškiai turėjo tvirtas kultūrines, religines, ūkines organizacijas, veikusias nepaisant persekiojimų, viešai ar slaptai, - tą pripažino ir okupantai. Svarbiausioji, vyriausioji jų organizacija buvo Laikinasis Vilniaus lietuvių komitetas, kuriam, o kartu ir visai tautiečių kovai su okupaciniu režimu iš pradžių vadovavo Mykolas Biržiška, bet ne ilgai. Jį 1922 m. vos ne sušaudę lenkai kartu su didele grupe lietuvių ir baltarusių visuomenininkų ištrėmė į laisvąją Lietuvą, suprantama, už ką. Juk Komitetas ne tik koordinavo visų mūsų tautiečių veiklą Vilnijoje, bet ir globojo, finansavo jų organizacijas, mokyklas. Per jį ėjo visa finansinė, materialinė, kultūrinė Lietuvos parama vilniečiams. Labai svarbi Komiteto veiklos sritis buvo teisinė pagalba lenkų valdžios persekiojamiems žmonėms ir organizacijoms, čia ypač daug nuveikė garsus advokatas Tadas Vrublevskis.

Iš M.Biržiškos tas sunkias ir pavojingas pasipriešinimo kovos vadovo pareigas perėmė Danielius Alseika - gydytojas, gabus medicinos įstaigų organizatorius. Savo gyvenimu ir veikla jis pratęsė XIX a. pabaigos bei XX a. pradžios mūsų medikų ir visuomenininkų tradicijas - J.Basanavičiaus, V.Kudirkos, K.Griniaus ir daugelio kitų. Jis taip pat sėkmingai derino aktyvią profesinę ir ne mažiau aktyvią visuomeninę veiklą: kūrė organizacijas, vadovavo joms, leido laikraščius, rašė jiems straipsnius ir knygas, ėjo į kalėjimus už tai. O gimė jis toli nuo Vilniaus - Skuodo krašto Urvių kaime 1881 m. stiprių, šviesių ūkininkų šeimoje. Tėvo ir brolio klieriko kiek pamokytas toliau mokslus ėjo Liepojos gimnazijoje, ten pradėjo visuomeninį darbą, kuriam, anot jį pažinojusiųjų, labai tiko, nes buvo nesavanaudis, darbštus, atkaklus, geros širdies ir visada optimistiškai nusiteikęs, todėl galėjo įgyvendinti drąsias idėjas. Veikė lietuvių literatų būrelyje, kuriam vadovavo Jonas Biliūnas, rašė draudžiamai lietuviškai spaudai, platino ją.

Už tai ir nukentėjo: garsaus caro žandarmų rotmistro Andriejaus Vonsiackio atakos prieš Liepojos lietuvius metu buvo išvarytas iš gimnazijos, bet sugebėjo baigti ją Marijampolėje 1903 m. Ir čia, ir įstojęs į Varšuvos universitetą studijuoti matematikos tęsė nelegalią lietuvišką veiklą. Aktyviai dalyvavo revoliuciniuose 1905 m. įvykiuose Vilnijoje, čia įsitraukė į V.Kudirkos pasekėjų - Lietuvos demokratų partiją, organizavo jai idėjiškai artimą Lietuvos valstiečių sąjungą - su Petru Rusecku, Ernestu Galvanausku ir kitais. Revoliuciją nuslopinus studijas tęsė Tartu universiteto Medicinos fakultete, kurį baigė 1911 m., dirbo Ukmergėje.

Karo metu mobilizuotas, D.Alseika daugiausiai laiko praleido Minske, kur revoliucijai įvykus organizavo Lietuvių sanitarinės pagalbos draugiją. Ji, sukaupusi lėšų, labai pigiai iš besitraukiančių vokiečių nupirko visą karinės ligoninės inventorių, kuris, pakrautas į dvylika geležinkelio vagonų, 1918 m. liepos mėnesį buvo pergabentas į Vilnių. Kartu grįžo ir D.Alseika, čia tapo Lietuvos Tarybos nariu, atstovaudamas joje liaudininkams, - taip dabar vadinosi buvusieji demokratai, aktyviai dalyvavo mūsų nepriklausomos valstybės kūrimo darbe. 1920-1921 m. savo partijos pavedimu lankėsi JAV, kur rinko aukas knygų ir laikraščių leidybos bendrovei „Varpas“ įkurti.

1921 m. baigiantis grįžo į lenkų okupuotą Vilnių, čia 1923 m. pradžioje išrinktas Vilniaus lietuvių laikinojo komiteto pirmininku ir šias sunkias, pavojingas, bet labai svarbias pareigas ėjo iki 1928 metų. Čia jam pavyko suburti apie save žymiausius įvairių politinių pažiūrų lietuvių veikėjus ir bendromis jėgomis priešintis valdžios persekiojimams, nutautinimui. Okupaciniam režimui siautėjant LVLK dažnai tekdavo kreiptis su oficialiais pranešimais, protestais į Vilniaus vaivadijos, Lenkijos valdžią, į tarptautines organizacijas. 1923 m. rugsėjį Lenkijos vyriausybei įteiktas komiteto raštas dėl lietuviškų mokyklų persekiojimo, 1928 m. balandį popiežiaus nuncijui Varšuvoje - dėl lietuvių teisių pažeidinėjimo Vilnijos bažnyčiose. 1933 m. sausį LVLK užprotestavo arkivyskupo R.Jalbžykovskio sumanymą parduoti didelės istorinės ir meninės vertės gobelenus, saugomus Vilniaus katedroje. Šį protestą palaikė net lenkų laikraščiai, todėl gobelenai buvo išgelbėti. Pagaliau nesant tarp Lietuvos ir Lenkijos oficialių diplomatinių santykių ir atstovybių, komitetas abiejų valstybių valdžioms žinant atliko konsulato funkcijas - išduodavo leidimus lietuviams ir lenkams vykti į Lietuvą ir atvirkščiai - į Lenkiją iš Lietuvos.

Taip pat vadovavo savo įkurtai Lietuvių sanitarinės pagalbos draugijai, jos ligoninei ir poliklinikai, kurios atsirado gavus iš vokiečių inventorių. Šios įstaigos - pirmosios mieste po karo skurdžiam, visokių ligų kamuojamam kraštui buvo labai reikalingos, jos teikė pagalbą nepaisydamos ligonių tautybės, garsėjo aukšta jos kokybe, rengė medicinos seserų kursus, paskaitas visuomenei. Per 20 savo darbo metų jos suteikė pagalbą 300 tūkst. pacientų. D.Alseika taip pat buvo aktyvus Lietuvių mokslo draugijos valdybos narys, daug prisidėjo prie Lietuvių mokytojų sąjungos, Šv.Kazimiero draugijos, „Kultūros“ ir Lietuvių ūkio draugijų įkūrimo bei veiklos. Redagavo, leido laikraščius „Vilniaus šviesa“, „Vilniaus žodis“ (neretai savo lėšomis), parašė knygas „Lietuvių tautinė idėja istorijos šviesoje“ (1924 m.), „Lietuvos unija su Lenkija Jogailos ir Vytauto Didžiojo laikais“ (1927 m.).

Už lietuvišką veiklą ne kartą buvo kalinamas, o 1927 m. pavasarį okupacinė valdžia jį bandė ištremti į nepriklausomą Lietuvą, bet to neįvyko - užtarė Tautų sąjungos generalinis sekretorius. D.Alseikai buvo ir kitų progų pakeisti savo gyvenimo sąlygas į lengvesnes, patogesnes, nepavojingas: kvietė į Kauną ministeriauti ar dėstyti universitete, bet tuo jis nė karto nesusigundė. Gerbė kitų įsitikinimus, palaikė gerus santykius su lenkų, ukrainiečių, baltarusių veikėjais, rašė: „Tauta yra žmonijos dalis, tauta negali atsiskirti nepereinama siena nuo kitų tautų, turi bendradarbiauti su kitomis tautomis, turi turėti su jomis kultūrinių santykių.“ Mirė Vilniuje 1936 m. gegužės 9 d. nuo kraujo užkrėtimo.

Bendraminčiai - žymūs vilniečių veikėjai - jo veiklą įvertino taip: „D-ras Alseika buvo idealistas visuomenininkas ir plačių pažiūrų žmogus, mokėjęs dėl lietuvybės ir dėl darbo žmonių užmiršti savo reikalus ir savo asmenišką naudą.“ (Vincas Žilėnas) „Tai buvo demokratas klasikine, mūsų laikais jau pamiršta to žodžio prasme. Tai buvo karštas absoliutinės laisvės gynėjas, liberalas geriausia šio žodžio prasme. Tai buvo paskutinis mūsų romantikas, aušrininkų tradicijose išaugęs, jų visų dar neišsižadėjęs.“ (Bronius Untulis).

Parengta pagal savaitraštį „Respublika“