Daugiabriaunė asmenybė - kunigas Julijonas Lindė-Dobilas

Julijonas Lindė, kurio tikroji pavardė Linda, gimė 1872 m. lapkričio 17 d. Panevėžio (vėliau Biržų) apskrities Joniškių (Joniškėlio) parapijos Dovydų kaime ūkininkavusių Juozapo Lindos ir Onos Bukauskaitės-Lindienės šeimoje. Būsimojo kunigo tėvai buvo pasiturintys ūkininkai, dirbę 20 ha žemės. Motina buvo tyli ir rami, bet taupumu nepasižymėjo, paremdavo elgetas ir neturtingus. Tėvas buvo labai darbštus, pamaldus, apylinkėse garsėjo gražiu balsu.

Julijonas turėjo keturis brolius - Igną, Kazimierą, Joną ir Povilą - bei seserį Kazimierą. Brolis Ignas tarnavo carinės Rusijos kariuomenėje ir dalyvavo Pirmajame pasauliniame kare, buvo sužeistas ir dėl patirtų sužeidimų greitai mirė. Kitą brolį - Joną - laimės ieškotojo keliai nuvedė į Jungtines Amerikos Valstijas.

Mokslai, kunigystė

Pradžios mokyklą Julijonas lankė Joniškėlyje. Čia gerą vardą turėjusią mokyklą buvo įkūrę dvarininkai Karpiai. Ją baigęs, Julijonas išvažiavo mokytis į Kuldygos gimnaziją Latvijoje, kur mokėsi daugiau pasiturinčių lietuvių vaikai. 1891 m., baigęs keturias klases, atvyko į Panevėžį ir čia vienerius metus privačiai mokėsi lotynų kalbos.

Kadangi Julijonas, skirtingai nei kiti Lindų šeimos vaikai, gera sveikata nepasižymėjo, tėvai matė, kad jis ūkio darbams nebus tinkamas. Todėl sūnų namiškiai išsiuntė mokytis toliau. 1893-1898 m. jis mokėsi Žemaičių kunigų seminarijoje Kaune. Klierikaudamas parvažiuodavo atostogų į Dovydus, kur mėgdavo užtraukti lietuvišką dainą.

Baigęs seminariją, 1898 m. gegužės 30 d. J.Lindė buvo įšventintas kunigu. Iš pradžių jis dirbo Raseiniuose vikaru, šias pareigas vadindamas kamendoriaus pareigomis. Kunigaudamas Raseiniuose, Julijonas visam gyvenimui susidraugavo su kitu vikaru - kunigu Antanu Juozapavičiumi.

Nuo 1899 m. J.Lindė dirbo įvairiose Latvijos parapijose - iš pradžių Mintaujoje, o nuo 1902-ųjų pavasario vikaravo Skaistkalnėje, tuo metu vadintoje Šoenbergu.

1907 m. sausį J.Lindė buvo paskirtas Pilbergės vikaru, po trejų metų - Lyvberžės klebonu. Būdamas Latvijoje, J.Lindė labai norėjo grįžti kunigauti į Lietuvą. Jo svajonės išsipildė tik 1911 m., kai buvo paskirtas Senųjų Varnių vikaru. Čia jis vėl sutiko klebonaujantį savo gerą draugą
A.Juozapavičių. Žemaitijoje J.Lindė išbuvo iki 1914 m.

Globojamas klebono A.Juozapavičiaus, Julijonas turėjo puikias sąlygas kurti. Čia buvo parašytas ir jo garsiausias literatūrinis kūrinys - romanas „Blūdas". Rašydamas romaną, autorius nevengė konsultuotis su Vydūnu, kuris, peržiūrėjęs kunigo rankraštį, jį gerai įvertino.

1915 m. rugsėjo 15 d. J.Lindė buvo paskirtas Alūkstos vikaru ir vietinės mokyklos klebonu. Tačiau ten užsibuvo neilgai - prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, jam kartu su mokykla teko evakuotis į carinės Rusijos imperijos gilumą, į Jekaterinoslavą. Čia jis išbuvo apie trejus metus, dirbo mokytoju, dėstė tikybą ir lietuvių kalbą bei literatūrą.

Į Tėvynę J.Lindė sugrįžo 1918 m. rugpjūtį, gavęs kelis mėnesius atostogų. Po to į Rusiją nebegrįžo. Sugrįžęs penkis mėnesius kunigavo Kurmenėje (dabartinė Latvija), o paskui ir vėl trejus metus dirbo Skaistkalnėje. Čia buvo Raudonosios armijos areštuotas, bet po 8 parų paleistas.

Meno kuopos siela

Vėlesnio gyvenimo pokyčius lėmė pažintis su istoriku Jonu Yču, kuris, tapęs Panevėžio berniukų gimnazijos direktoriumi, pakvietė J.Lindę dirbti kartu. Kadangi 1922 m. liepos 25 d. Rygos arkivyskupas patenkino J.Lindės prašymą atleisti jį nuo kunigystės ir jam buvo leista pasirinkti gyvenimo vietą, ekskunigas atvažiavo į Panevėžį. Su šiuo miestu jis susiejo likusį gyvenimą, nuo 1922 m. pradėjęs dirbti berniukų gimnazijoje. Kunigaudamas mėgęs skaityti knygas, jis gimnazistams dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą. Dėl puikaus išsilavinimo mokinių buvo labai mėgstamas, puikiai mokėjo latvių, rusų, lenkų, vokiečių kalbas, studijavo vokiečių filosofų darbus.

Panevėžyje jis palaikė draugiškus santykius su visuomenės veikėja Gabriele Petkevičaite-Bite, kurios namuose net buvo trumpam apsistojęs.

1922 m. gegužės 1 d. Panevėžio gimnazijoje pradėjo veikti moksleivių sambūris Meno kuopa, kurios įkūrėja buvo G.Petkevičaitė-Bitė su kitais miesto šviesuoliais. Šios kuopos veikla ypač suklestėjo J.Lindės vadovavimo metais. Meno kuopa Panevėžio gimnazijoje tapo „mažuoju Lietuvos universitetu". Pats jos globėjas yra pripažinęs, kad tie metai Panevėžio gimnazijoje buvo laimingiausias jo gyvenimo laikotarpis. Savo auklėtinius Julijonas vadindavo „mano vaikai".

Jau antraisiais darbo metais J.Lindė tapo Panevėžio berniukų gimnazijos vicedirektoriumi, o po kelerių metų - šios įstaigos direktoriumi.

J.Lindė gyveno direktoriui skirtame dideliame bute pačioje gimnazijoje. Tvarkytis jam padėdavo tarnaitė. Nors jis buvo gana silpnos sveikatos, tačiau dirbo labai intensyviai. Aktyviai dalyvavo ir statant naujus Panevėžio mergaičių gimnazijos rūmus.

Įvairiapusė kūryba

J.Lindė garsus ne tik pedagogine, bet ir literatūrine veikla. 1903 m. pasirodė jo pirmasis literatūrinis darbas „Istorija apie amžiną žydą". Tai buvo M.Jankaus spaustuvėje išspausdinta knygelė, skirta „liaudžiai pasiskaityti".

Svarbiausias jo darbas - romanas „Blūdas". Šis romanas buvo išleistas 1912 m. 900 egzempliorių tiražu. Tokiu tiražu tuo metu galėjo pasigirti retas rašytojas. Romane vaizduojami 1905-1907 m. revoliucijos įvykiai carinėje Rusijoje, aprašomas to meto kaimiečių gyvenimas.

Kadangi kūrinyje buvo gana aštriai kritikuojama konservatyvioji dvasininkija, šis luomas „Blūdą" sutiko gana šaltai. Romanas sulaukė ir Žemaitijos kunigų kritikos. Iš dalies dėl to J.Lindė vėl išvyko kunigauti į Latviją. Tačiau dauguma labai palankiai sutiko šį pirmasąjį lietuvišką psichologinį, socialinį romaną, autorių palaikė ir vyskupas Kazimieras Paltarokas.

1912 m. J.Lindė parašė apsakymą „Kūčios", 1921 m. sukūrė dramą „Petriukas, arba širdis neišturėjo". Tiesa, pastarąjį kūrinį literatūros kritikai sutiko nelabai palankiai.

1921 m. žurnale „Varpas" J.Lindė, J.Dobilo slapyvardžiu, išspausdino apysaką „Saliutė". Tokį slapyvardį pasirinko todėl, kad jo plaukai buvo rusvi. Kitame „Varpo" numeryje buvo išspausdinta jo apysaka „Juodnugaris".

Garsi jo studija „Ar paseno Tėnas". Šis darbas, kuriame aptariamos prancūzų filosofo ir kultūros istoriko Hipolito Tėno (Hippolyte Taine) filosofinės pažiūros, atskira knyga išleistas 1927 m.

J.Lindė buvo Vakarų Europos filosofijos ir kultūros propaguotojas bei mokinys. Jis paskelbė nemažai straipsnių apie literatūrą, estetiką, rašė apie Antaną Baranauską, Juozą Tumą-Vaižgantą, Vincą Krėvę, Vincą Mykolaitį-Putiną ir kt.

Beje, J.Lindė palaikė draugiškus santykius su kunigu ir rašytoju J.Tumu-Vaižgantu. Abu labai aktyviai pasisakė už toleranciją kitų pažiūrų žmonėms. Jų draugystė nenutrūko iki J.Tumo-Vaižganto mirties 1933 m.

Netikėta mirtis ištiko Julijoną Lindę-Dobilą 1934 m. gruodžio 2 d. Po jo mirties pedagogui skirtą eilėraštį „Tėvelis mirė" sukūrė tuo metu Panevėžyje mokytojavusi garsioji poetė Salomėja Nėris, taip pat ir kitas Panevėžio poetas ir rašytojas Matas Grigonis.

J.Lindė iškilmingai palaidotas Panevėžio katedros kapinėse valstybės ir giminaičių lėšomis.

Kunigui atminti

Šiam iškiliam tautiečiui atminti 1935 m. „Meno kuopos" nariai prie Piniavos (Panevėžio r.) pasodino pušaičių miškelį ir pavadino Lindės-Dobilo šileliu. Meno kuopa buvo pavadinta jos globėjo vardu ir iki egzistavimo pabaigos (1944 m.) vadinosi J.Lindės-Dobilo meno kuopa. Kuopos moksleiviai, remiami mokytojų, 1936 m. išleido prisiminimų ir kūrybos almanachą „Mūšos Dobilas". „Dobilo žiedas" - taip buvo vadinamas Panevėžio berniukų gimnazijos jaunųjų literatų laikraštėlis.

1988 m. gimtosios J.Lindės-Dobilo sodybvietės Dovydų kaime vietoje pastatytas paminklinis akmuo. Jo vardu pavadintos gatvės Panevėžyje, Grūžiuose (Pasvalio r.). J.Lindės-Dobilo kapas Panevėžio Kristaus Karaliaus katedros kapinėse įtrauktas į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą.