Didžioji šeimos paslaptis

Lietinga antradienio popietė. Važiuoju Šventosios miestelio link. Širdyje – lengvas jaudulys, o galvoje knibžda daugybė minčių. Ir klausimas, kaip atsargiai „prisiliesti“ prie išties neeilinės šeimos istorijos. Kita vertus, mes jau tris dešimtmečius gyvename nepriklausomoje Lietuvoje, todėl drąsiai galime „vartyti“ savo istorijos puslapius. Net ir tuos, kuriuose – anuomet po devyniais užraktais saugotos paslaptys.

Vieną tokių iki šiol atmintyje ir širdyje nešiojasi Bronislava Birutė Jereminienė – 87-erių šventojiškė, kurios tėvai per Antrąjį pasaulinį karą išgelbėjo net devynias žydų šeimas. Tuo metu Šarnelėje gyvenę Bronislava ir Juozas Striaupiai iš mirties gniaužtų išvadavo 26 gyvybes, nepaisant to, kad jų šeimai grėsė būti sušaudytai.

Mirties baimę iki šiol puikiai prisimena ir Birutė. Tuomet dar maža mergaitė buvo prisaikdinta tylėti apie jų namuose slepiamus žydus. Neįmanoma pamiršti ir to, kaip virpėjo jos maža širdelė, kuomet Birutę tąsė kratą jų namuose atlikę vokiečių kareiviai. Bet net ir tokią akimirką ji nepamiršo tėvams duoto pažado bet kokia kaina tylėti. Likti nebyliai net tada, kai į akis žvelgs giltinė.

***

Kelionės į Šventąją metu kamavęs nerimas dingo akimirksniu, kai mane dar beišlipančią iš mašinos pasitiko plačiai besišypsanti Birutė. Garbaus amžiaus moters akys spinduliuoja gerumu ir švelnumu. Neįmanoma nepastebėti ir jos su paprastumu persipynusio inteligentiškumo.

Birutė – buvusi mokytoja. Paprašiusi vadinti ją vardu ji maloniai pakvietė užeiti į butą, kuriame su arbatinuku bei saldumynais mūsų jau laukė jos dukra Silvija. Pilstydama į puodelius kvapnią arbatą, ji pasakojo iš mamos lūpų daugybę kartų girdėtą istoriją. Moteris žino net menkiausias detales ir tikino, kad jaučiasi taip, lyg pati būtų viską išgyvenusi.

Striaupių šeimos žygdarbiui nugrimzti užmarštin neleido ne tik Birutės prisiminimai, bet ir nenutrūktantis ryšys su išgelbėtais žydais, jų palikuoniais.

„Jie mums – tarsi patys artimiausi giminaičiai“, – sakė Silvija. Jai pritarė ir mama, kuriai svarbu, kad apie skaudžius XX a. įvykius ir jų akivaizdoje atsiskleidusį ano meto didvyrių ryžtą dalintis likimu ir duonos rieke su persekiojama žydų tauta sužinotų kuo daugiau žmonių.

„Noriu praskleisti užmaršties šydą, kad žmonės galėtų pamatyti tai, kas vadinama kasdieniu gyvenimu, kuo ketverius metus gyveno mūsų šeima ir daugelis to meto Lietuvos žmonių“, – sakė Birutė.

Pabėgimas iš geto

Šeimos istorija suguldyta B. Jereminienė parašytuose „Prisiminimuose“. Juose moteris smulkiai aprašė ir tai, kaip jų namuose atsirado šeši žydai.

„Užrašiau viską, ką mačiau ir ką išgyveno mano, tuomet dar vaiko, širdis“, – sakė moteris, žvelgdama ramiu žvilgsniu.

Baime persmelkto filmo siužetą primenančiuose „Prisiminimuose“ rašoma:

„Sekmadienį, po Mišių, šventoriuje buriavosi žmonės, pasakojo šiurpias istorijas apie tai, kad vokiečiai pradėjo šaudyti žydus, kuriuos laikė uždarytus getuose.

Nebebuvo ir kalvarijiškio krautuvininko Berelio, jo parduotuvėlės langai išdaužyti, užkalti lentgaliais, durys išlaužtos, praviros, užrištos virvagaliu. Gyveno ir daugiau žydų Kalvarijoje (Žemaičių Kalvarijoje – aut. past.), jų namai irgi nusiaubti, žvelgė į miestelį juodomis langų akiduobėmis...

Nejauku eiti per miestelį, nebėra įprasto sekmadieninio šurmulio, žmonės lyg išbaidyti paukščiai greit išsislapstė savo gūžtose.

Parvažiavę iš bažnyčios, radome tetą Emiliją. Ji pasakojo, kad Alsėdžiuose sušaudė daug žydų: senių, moterų ir vaikų, kad ruošiamasi naikinti Telšių getą. Ilgai tarėsi, kaip padėti žmonėms. Gal neilgai truks tos skerdynės...

„Aš josiu į Telšius, savom akim noriu pamatyti, kas ten darosi, negaliu patikėt, kad taip, be jokios kaltės, žmones galabytų“, – pasakė tėvelis.

Teta ir mama mėgino atkalbėti tėvelį nuo šios kelionės, bet veltui. Tik praaušus jis sėdo ant širmio ir išjojo. Kelias tolimas – dvidešimt penki kilometrai.

Getas buvo netoli Masčio ežero, miestelio pakraštyje. Šalo, bet nesnigo. Tėvas vaikštinėjo paežere, iš tolo stebėdamas geto gyvenimą, aptiko nuotėkų šulinį. Įsidrąsino prieiti prie tvoros. Už spygliuotos vielos aptvaro matėsi žmonės. Dvi merginos ir vaikinas buvo arčiau ir tėvas juos tyliai pašaukė. Apsidairę, ar niekas nemato, jie nedrąsiai priėjo. Buvo labai nusiminę, sakė, kad jų artimuosius sušaudė, po kelių dienų ir juos nuvarys prie duobės... Pradėjo prašyti, kad kaip nors padėtų išsigelbėti.

Tėvas paprašė pažiūrėti, ar gete nėra nuotėkų šulinių. Mergaitės nuėjo į vieną pusę, vyrukas – į kitą. Tėvelis iš tolo stebėjo getą. Pamatęs grįžtantį vyruką, ir jis grįžo prie tvoros. Iš jo sužinojo, kad nelabai toli nuo šios vietos gete yra šulinys. Sutarė naktį susitikti. Vyrukas turėjo su šviesele būti prie šulinio – tėvas pamėgins rasti kelią į getą nuotėkų vamzdžiais. Jei pasisektų, būtų galima pamėginti organizuoti pabėgimą. Kitos išeities nebuvo.

Išsiskyrė. Sutemus, pasiėmęs žiebtuvėlį, tėvelis nuėjo į paežerę, susirado nuotėkų šulinį ir tris kartus mirktelėjo žiebtuvėliu. Gete pamatė vieną mirksnį. Tai reiškė, kad aplink ramu – visi miega...

Atidaręs dangtį, įlindo į šulinį. Reikėjo rasti kelią į getą. Jei pasisektų, galėtų išgelbėti žmones... Pasišviesdamas žiebtuvėliu ropojo dvokiančiu vamzdžiu, kol pamatė švieselę. Ji reiškė – čia geto teritorija... Tėvo laukė tas pats vyrukas, su kuriuo dieną kalbėjosi prie tvoros. Įkišęs ranką jis švitino žiebtuvėliu – tai buvo jų sutartas ženklas, susitikimo vieta.

Iš šulinio tėvas neišlipo, susitarė, kad kitą naktį atvažiuos jų išsivežti, kad pasiruošę lauktų signalo. Svarbiausia – niekam neprasitarti.

Paskubom išsiskyrė. Tėvas namus pasiekė auštant. Papasakojo mamai, kaip pateko į getą, kad surado „gyvybės kelią“, kuriuo, jei pasiseks, galima bus išgelbėti žmones. Mama ir babūnelė neprieštaravo. Visi sutarė – reikia padėti žmonėms, atsidūrusiems ant mirties slenksčio...

Įdienojus tėvas pasikinkė „porininką“ vežimą, įdėjo šieno, pripylė kelis maišus spalių, tai – „miltai“. Telšius pasiekė temstant. Sutartą valandą nuėjo į paežerę, nukėlė nuotėkų šulinio dangtį ir tris kartus mirktelėjo žybsniu. Gete irgi žybtelėjo švieselė – tai reiškė, kad jie leidžiasi į šulinį.

Praėjo kelios neramaus laukimo akimirkos... Pirmas pasirodė vyrukas, po to – jo sesuo ir draugė. Jau norėjo užstumti dangtį, kai iš šulinio pasigirdo maldaujantis balsas: „Dėl Dievo meilės, nepalikite mūsų...“

Iš šulinio išlindo dar trys žmonės: vyras ir dvi moterys. Tėvas sutriko. Namiškiams sakė, kad parveš tris, o dabar jau – šeši.

– Ką padarysi, kaip jau bus, taip, gal pasiseks, – pagalvojo ir užstūmė dangtį. Trumpai pasitarę, skirtingais keliais visi nuskubėjo į sutartą vietą, netoli geležinkelio pervažos.

Tėvas jau sėdėjo vežime. Suguldė visus į šieną kaip silkes statinėje ir iš viršaus užmetė maišus su spaliais. Niekieno nepastebėti paliko Telšius ir siaubingąjį getą – mirties stovyklą.

Tai buvo pirmasis tėvo mestas iššūkis sužvėrėjusiems naciams. Jis surado „gyvybės kelią“. Paprastas kaimietis išdrįso pasakyti mirčiai NE... Šiuo „gyvybės keliu“ dar ne kartą vežė žmones iš baisiojo mirties prieangio į gyvenimą...

Mama ir babūnelė, pamačiusios ne tris, o šešis išsigandusius pabėgėlius, ne juokais sunerimo, kaip reikės išslapstyti, kad niekas nepamatytų ir nesužinotų.

Nuo šios akimirkos jie tapo mūsų šeimos nariais. Mama ir tėvas jiems buvo „mamytė“ ir „tėvelis“. Pasisakė, kas jie. Jaunasis vyras – Dovydas Kaplanas, gydytojas iš Varnių, jo sesuo Mania ir draugė Taubė – studentės. Blatas ir Blatienė – gydytojai iš Telšių ir senyvo amžiaus Blatienės mama Todosienė. Vėliau mes juos „perkrikštijome“ savaip: Dovydas, Manė, Vanda (Taubė), Mira (Blatienė), baba (Todosienė) ir Blatas.“

Ėmė dėtis keisti dalykai

„Taip pas mus atsirado paklydėliai, kuriuos pirmą kartą pamačiau tą naktį, kai tėvelis juos parvežė, lauke siaučiant pūgai“, – prisiminė Birutė. Anot jos, ta naktis buvo ypatingai šalta. Jai tada buvo vos aštuoneri, bet lyg tai būtų įvykę vakar prisimena, kaip sniego sūkuriuose paskendo visa jų sodyba, o kartu – ir visas kaimas.

Iš jos atminties neišdilo ir kiti Striaupių šeimos kasdienybę pakeitę įvykiai. Šventojiškė prisiminė, kad ją tąnakt pažadino laikrodžio dūžiai. Pro pravirų durų plyšį mergaitė matė ant stalo degančią didžiąją žibalinę lempą, skleidusią jaukią šviesą, apšvietusią ne tik šeimynine vadinto kambario duris, bet ir jame buvusių žmonių veidus.

Birutė nesuprato, iš kur vidurnaktį per tokią pūgą jų namuose atsirado tie svetimi žmonės. Keistas jai atrodė ir tylus jų bei jos tėvelių kuždėjimasis. Mergaitė net nesuprato, ką tie svetimi žmonės sako, nes kalbėjo ne taip, kaip jie. Vedama smalsumo ji prisliūkino prie durų ir plačiai jas atidarė. Tada dar labiau nustebo – niekada nematyti žmonės vilkėjo kažkokius keistus drabužius.

Mergaitę tarpduryje išvydę žmonės kaip mat nutilo. Mirtiną tylą blaškė tik virtuvėje kepamos kiaušinienės su lašinukais spirgėjimas. Kas toliau vyko tą vakarą, Birutė nežino, mat tėvelis jai liepė eiti miegoti.

O ryte mama jai tepasakė, kad į jų namus per pūgą užklydo sušalę žmonės. Esą tėvai juos pamaitino, leido sušilti ir išlydėjo. Mergaitei keista buvo tik tai, kad jai prisakyta apie paklydėlius niekam nepasakoti.

Pasak Birutės, po tos nakties jų namuose ėmė dėtis keisti dalykai. Ji nesuprasdavo, kodėl nebevaikščiojama po alkierių, kur būdavo paklotos lovos svečiams, kodėl vis girdisi tylūs žingsniai, atodūsiai, šnibždesiai. Stebino po grindimis girdimas garsas – tarsi kas žvyrą būtų kasęs. Manė, jog namuose vaiduokliai apsigyveno. Ir tai tęsėsi iki pat pavasario.

Laukite tęsinio.