Kaip gera grįžti namo

Svajonių šalies neįsimylėjo

Dovilės Jodokienės šeima su dviem vaikais Lietuvoje šiemet sutiks antrąsias žiemos šventes. Dovilė neslepia, kad emigrante tapo iš smalsumo.

„Mano sesuo su šeima Jungtinėse Amerikos Valstijose gyvena apie 20 metų. Maždaug 10 metų ten gyvena ir mano tėvai. Mano tuomet dar būsimas vyras po 8 metų emigracijos iš JAV buvo grįžęs į Lietuvą. Gyvenome, mums nieko netrūko, turėjome mylimus darbus, kol po vienų atostogų nusprendžiau, kad reikėtų pažiūrėti, kaip toje Amerikoje gyventi sektųsi. Ir iš karto galiu pasakyti, kad atostogos ir kasdienybė JAV - du skirtingi dalykai“, - sako Dovilė.

Šešerius metus su šeima gyvenant JAV, Dovilė nė akimirkai nenustojo galvoti apie Lietuvą: „Mane labai traukė namai, jaučiau didžiulę nostalgiją. Tas ilgesys trukdė gyventi. Kiekvieną dieną keldavausi ir eidavau miegoti su mintimis apie tai, kada pagaliau grįšime namo.

Gyvenome Čikagoje, paskutinius dvejus metus nutarėme pagyventi Floridoje. Bet taip ir neįsimylėjau Amerikos, vis tiek norėjau namo ir šiandien esu čia labai laiminga.

Nepabuvus emigracijoje, sunku suprasti, koks gali būti stiprus namų ilgesys. Aš ir pati tik Amerikoje, regis, supratau, kokia patriotė esu.“

Pardavimų srityje dirbusi Dovilė JAV baigė kosmetologijos kursus ir greitai pradės pagal profesiją dirbti Lietuvoje. Ji neslepia, kad 15-os dukrai ir 5 metų sūnui adaptuojantis Lietuvoje buvo iškilę įvairių nesklandumų. Tačiau viską pavyko įveikti.

Tiesa, dėl sprendimo grįžti į Lietuvą šeima buvo atkalbinėjama artimųjų. Tačiau Dovilė įsitikinusi, kad Lietuva nenusipelnė tiek kritikos, kiek jai žeria kiti tautiečiai.

„Gerai ten, kur mūsų nėra. Pavyzdžiui, Lietuvoje mamoms priklauso dveji metai apmokamų vaiko priežiūros atostogų. O Amerikoje dviejų mėnesių kūdikį reikia palikti auklei ir grįžti į darbą, nes ilgiau niekas išmokų nemoka.

Taip, Amerika tikrai yra galimybių šalis, tačiau apie emigraciją daugiau nė pagalvoti nesinori. Galėčiau dienų dienas pasakoti apie tai, kokia laiminga esu Lietuvoje. Kai kažkas paklausia, kodėl grįžome, atsakau trumpai: nes čia mūsų namai.

Esu dėkinga svajonių Amerikai už tai, kad leido iš naujo pamilti savo Tėvynę“, - sako Dovilė.

Išvyko atostogų, grįžo po 10 metų

Kristina Maurušaitienė su šeima iš Norvegijos į Lietuvą grįžo prieš 3 metus. Nors prieš išvykimą dešimčiai metų apie emigraciją šeima nė negalvojo. „Mano vyras į Norvegiją išvyko pavaduoti draugo, kurį reikėjo išleisti iš darbo, kad jis galėtų išsilaikyti egzaminus. O aš nuvykau tik atostogų. Įsimylėjau Norvegiją iš karto ir pasilikau. Iš pradžių gyvenome nedidelėje saloje, kuri tiesiog pakerėjo. Buvo įdomu susipažinti su nauja šalimi. Vėliau, kad ir kur gyvenome, pasitaikydavo susipažinti su gerais ir maloniais žmonėmis“, - pasakoja Kristina. Lietuvoje liko abiejų darbai ir artimieji. Dukrai tuomet tebuvo 4 mėnesiai.

Kristina pasakoja, kad jai Norvegija labai patiko, nors pirmieji darbai nebuvo patys lengviausi. Iš pradžių ji su vyru dirbo šiltnamiuose, vėliau vyras perėjo į žuvies fabriką, o galiausiai gavo gerai apmokamą kvalifikuotą darbą. Kristina dirbo administracijoje, o laisvu nuo darbo metu aktyviai veikė bendruomenėje ir lietuviškos mokyklėlės veikloje.

Šiuo metu šeimoje auga 11 m. dukra ir 5 m. sūnus. Būtent antrasis vaikas ir buvo priežastis, dėl kurios šeima apsisprendė palikti Norvegiją. Norėjosi daugiau dėmesio skirti sūnaus sveikatai. „Jam pasireiškė alergija, į kurią medikai Norvegijoje žiūrėjo gana atsainiai. Man nepatiko toks požiūris. Iš pradžių su sūnumi skraidydavome į Lietuvą pas gydytojus, kol galiausiai apsisprendėme, kad reikia grįžti namo“, - pasakoja moteris. Taip Kristina su vaikais grįžo, o kad vyrui nereikėtų išeiti iš darbo, jo darbdavys pasiūlė patrauklų darbo grafiką - 3 savaitės Norvegijoje, kitos 3 - Lietuvoje.

Pirmuosius metus grįžus į Lietuvą Kristina skyrė daug dėmesio vaikų integracijai ir asmeniniam tobulėjimui. Dabar ji dirba administratore su užsieniečių įdarbinimo reikalais Lietuvoje, o laisvu nuo darbo laiku savanoriauja „Maisto banke“. Dažniausiai - su dukra, kuri džiaugiasi, galėdama padėti kitiems. Moteris sako, labiausiai jai trūksta Norvegijoje paliktų žmonių, su kuriais užsimezgė artimi ryšiai. Ji įsitikinusi, kad tiek norvegai turi ko pasimokyti iš lietuvių, tiek lietuviai iš norvegų. O aktyviems ir norintiems įsitvirtinti žmonėms gali sektis bet kuriame pasaulio krašte.

17 metų kaip nebūta

Vilmos Bertulienės šeimai šios Kalėdos ypatingos - po ilgų metų pertraukos prie šventinio stalo susiburs didžiulė giminė. Vilmai šios Kalėdos Lietuvoje - pirmosios, grįžus iš emigracijos po beveik 17 metų. Liepos mėnesį šeima grįžo iš Jungtinės Karalystės.

Į užsienį išvykti Vilma nusprendė baigusi vidurinę mokyklą. Ten ji tikėjosi užsidirbti pinigų studijoms, tačiau greitai suradusi mylimą vyrą, kuriam laikui planus grįžti į Tėvynę atidėjo. Šiandien Vilma sako nė nepajutusi, kaip tie metai prabėgo, o grįžus į Lietuvą atrodo, kad išvažiavusi nė nebuvo. Tik šeimą papildė 13-os ir 7-erių metų dukros.

Vos atvykus į Jungtinę Karalystę, jaunai merginai teko ragauti įvairių darbų: ir valytoja dirbti, ir viešojo maitinimo paslaugų sferoje. Pastojusi Vilma nenorėjo 8 mėnesių dukros palikti auklei, tad į darbą ji negrįžo. Vietoj to baigė pedagogikos mokslus ir pati ėmė dirbti auklėtoja. Taip ji galėjo daug laiko praleisti su savo vaikais, o priėmusi kitų atžalas dar ir užsidirbti. Šią veiklą moteris pratęsė ir grįžusi į Lietuvą. Ji neslepia, kad netolimoje ateityje kuria planus atidaryti privatų darželį.

Vilma pasakoja, kad labiausiai grįžti namo paskatino stebima tendencija - kasmet grįžta vis daugiau tautiečių. Vilma augo šeimoje su trimis broliais. Visi šeimos vaikai pasirinko emigraciją. „Aš emigravau pirma, po manęs po vieną į užsienį išvažiavo ir broliai. Tačiau jie jau spėjo sugrįžti, o aš parvažiavau paskutinė. Grįžo nemažai ir mūsų artimų draugų. Visi džiaugiasi. Tuomet pradėjau ir aš ieškoti mokyklos mergaitėms ir planuoti grįžti namo. Visą šį laiką vyras norėjo grįžti į Lietuvą. Galbūt jis laukė, kada ateis diena, kai ir aš apsispręsiu“, - pasakoja Vilma.

Gyvendami Jungtinėje Karalystėje jauna šeima įkūrė verslą - įdarbinimo agentūrą. Jos reikalus iki šiol tvarko Vilmos vyras, reguliariai grįžtantis į Jungtinę Karalystę. Ten liko ir šeimos įsigytas namas, kuris šiuo metu nuomojamas. Tačiau Vilma tikina, kad nė karto nesigailėjo grįžusi į Lietuvą: „Skirtumų yra ir jie jausis visuomet. Stebina atlyginimų ir kainų santykis. Pastebiu, kad pas mus vis dar daug rimtų, piktų žmonių. Tačiau tai ne esminiai dalykai. Žinoma, paskutinę savaitę prieš išvažiuojant buvo abejonių, buvo ašarų. Jaudinausi, ar teisingai darome. Baiminausi dėl vaikų, ar jiems pavyks adaptuotis. Abi mergaites namuose auginome namie kalbėdami lietuviškai, o paskutinius 9 mėnesius pasamdėme lietuvių kalbos korepetitorių. Džiaugiuosi, kad jos sulaukė pagalbos iš specialistų. Vyresnėlė dukra greitai adaptavosi, puikiai mokosi ir pati yra nustebusi, kaip jai gerai sekasi.“

Šiemet šeimai bus pirmosios Kalėdos, kurias jie sutiks Lietuvoje. Regis, grįžimas namo ir šventes padarė prasmingesnes. „Mums svarbiausia - kad visa šeima kartu. Dukros džiaugiasi, pagaliau Kūčių vakarienei susirinks visi pusbroliai, pusseserės, seneliai, dėdės ir tetos. Visiems smagu, kad grįžta tradicijos. Turbūt ir pati neatsimenu, kada paskutinį kartą tai buvo“, - džiaugsmo neslepia Vilma. Paklausta, ką pasakyti tiems, kurie dar tik galvoja apie grįžimą į Tėvynę, Vilma pataria: „Jeigu viduje užgimė noras, išdrįskite ir grįžkite.“