Birštone netikėtai miręs mikrochirurgas, profesorius Kęstutis Vitkus vienoje TV laidoje yra prisipažinęs: „Kaip krikščionis, turėčiau tikėti į pomirtinį gyvenimą, bet, kaip chirurgas žinau - po to nieko nėra." Kas žino? Gal talentingasis mikrochirurgas dabar jau įminė tą paslaptį - kas įvyksta, kas laukia „po to"? Kad ir kaip būtų, žmogus lieka gyvas tol, kol kas nors jį prisimena. Gražiai. Šiltai. Su šviesiu liūdesiu.
Labai šviesus žmogus
Menotyrininkė, verslininkė Laima Mertinienė, kartu su savo vyru, teatro ir kino aktoriumi Daliumi Mertinu (1961-2017) bendravo su Daivos ir Kęstučio Vitkų šeima apie 20 metų ir ne kartą lankėsi jų sodyboje-dvarelyje „Keistai", esančiame Molėtų rajone, prie upelio, jungiančio Siesarčio ir Malkėsto ežerus. Koks buvo mikrochirurgas, profesorius K.Vitkus savo artimiausių draugų aplinkoje? Kokį L.Mertinienė jį prisimena?
„Buvo geras chirurgas, labai apsiskaitęs, - prisimena L.Mertinienė. - Domėjosi istorija, viskuo, labai mylėjo gyvūnus. Labai mėgo savo sodybą. Jaunystėje ir medžiojo, o kai bendravome - žvejojo. Toliau nuo sodybos yra ežeras. O kad rinkdavomės visi sodyboje, tai jau Kęstučio žmonos, drabužių ir interjero dizainerės Daivos Reimerytės-Vitkienės (1952-2018), nuopelnas. Kaip paveikė žmonos mirtis? Aišku, po žmonos mirties labai gedėjo. Kas čia žino, kas pablogino jo sveikatą."
L.Mertinienė prisiminė, kad K.Vitkus savo sodyboje laikė dvi lamas. Buvo ir avių, aptvertų elektriniu piemeniu. Buvo ir ponis. Sodyboje profesorių visur lydėjo ištikimas vilkšunis Cezaris. O dabar - bus sodyboje tuščia, nors jau vėl žalia, jau vėl pavasaris? Dabar sodyboje, matyt, šeimininkaus K.Vitkaus duktė Vita Degutienė su vyru Gediminu Degučiu ir dviem profesoriaus anūkėmis. Kiti Vitkų šeimos nariai, vienas paskui kitą, iškeliavo į netoli sodybos pastatytą marmuro mauzoliejų. Papuoštą Vitkų draugo skulptoriaus Romo Kvinto (1953-2018) angelu. Kol kas mauzoliejuje buvo tik Vitkų sūnaus Jono Benedikto Vitkaus (1979-2007) ir D.Vitkienės urnos.
L.Mertinienė prisimena, kaip smagu būdavo Vitkų sodyboje, kai dar visi tų draugiškų susitikimų dalyviai buvo gyvi: „Tada visi žymiai jaunesni buvome, smagu visiems buvo, o paskui viskas po truputį ėmė byrėti. Mes su vyru apie 20 metų pas Vitkus lankėmės. Susipažinome per Kęstučio žmoną Daivą. Jis pats dirbdavo labai daug, o smagių renginių organizatorė buvo žmona. Labai vaišinga, maloni, puiki namų šeimininkė, gera kulinarė ir labai šiltas žmogus. Kiekvienas po vyro ar žmonos mirties tampa liūdnesnis. Aišku, visi ir senstame. Netekti savo žmogaus yra labai liūdna. Bet taip jau yra. Mūsų karta po truputį išeina. Per anksti. Mūsų karta jau daug savo artimųjų neteko."
K.Vitkus kolekcionavo ir kaklaryšius-varlytes, tačiau L.Mertinienė akcentavo ne šį pomėgį, o velionio apsiskaitymą: „Kokia istorija domėdavosi? Lietuvos istorija. Buvo labai apsiskaitęs ir ne romanus skaitė. Jis buvo toks - gana laisvos dvasios, laisvai bendraujantis, teatrališkas gal kažkiek. Tai jo žmonos Daivos buvo sukurtas toks įvaizdis. Daiva jo gyvenime labai daug reiškė."
Stebino kolegas amerikiečius
Buvęs Arvydo Sabonio, Kauno „Žalgirio" krepšininkų ir Lietuvos krepšinio rinktinės ilgametis fizinio pasiruošimo treneris Aleksandras Kosauskas 1988 metais kartu su K.Vitkumi, atlikusiu A.Saboniui nutrūkusios Achilo sausgyslės operaciją, ir su pačiu A.Saboniu nuvyko į JAV dėl mūsų legendinio krepšininko reabilitacijos.
A.Kosauskas prisimena, jog K.Vitkus operaciją atliko per 4 valandas, o tolesnė A.Sabonio fizinė reabilitacija užtruko visą pusmetį. O koks trenerio prisiminimuose išliko K.Vitkus? „K.Vitkus buvo labai komunikabilus, labai linksmas. Rodė Amerikoje savo operacijos nuotraukas, nes jis savo operacijas ir fotografuodavo, ir filmuodavo, kad pastebėtų bet kokį trūkumą ir operaciją atliktų kuo tobuliau. Amerikiečiai labai stebėjosi, kad su tokia chirurgine technika K.Vitkus sugebėjo pasiekti tokių gerų rezultatų. Profesorius paliko amerikiečiams tokį stiprų įspūdį, kad jam buvo leista per operacijas būti asistentu.
Gyvenome Portlande. Jau pirmomis dienomis amerikiečiai kolegos padarė tokį „sumestinį" baliuką. Visi norėjo pažiūrėti, kas tie iš Sovietų Sąjungos atvykusieji. K.Vitkus labai gerai kalbėjo angliškai, padarė visiems labai gerą įspūdį. Ypač susidraugavo su vienu amerikiečiu chirurgu, kuris vėliau atskrisdavo į Lietuvą ir po 10 kelio sąnario keitimo operacijų kaskart atlikdavo. Grįžus į Lietuvą, reabilitacija vyko Birštone, Druskininkuose ir Antakalnyje, Ministrų Tarybai priklausančiame reabilitacijos centre. A.Sabonį stebėjo ir K.Vitkaus tėvas, chirurgas Mečislovas Vitkus, o taip pat ir būsimas signataras Juozas Olekas. K.Vitkų prisimenu kaip viskuo besidomintį ir labai komunikabilų žmogų."
Pažinojusieji K.Vitkų atsimins kaip elitinį, patriotišką ir labai draugišką mikrochirurgą. Norėjusį aplinkiniams sukurti kuo gražesnį, kuo sveikesnį gyvenimą. Be didelių skriaudų ir lemtingų traumų. Tačiau pats skaudžių gyvenimo traumų neišvengė. Ir pasitraukė pernelyg anksti. Palikęs savo dėkingus pacientus bei draugus.