Kunigas poetas Jurgis Tilvytis-Žalvarnis

„Budėkite tad, nes nežinote nei dienos, nei valandos...“ - šie Kristaus žodžiai buvo paskutiniai, ištarti kunigo, vienuolio, poeto Jurgio Tilvyčio. J.Tilvytis (1880-1934) buvo vienas aktyviausių ir labiausiai vertinamų Panevėžio dvasininkų. Po savo mirties jis paliko 8 poezijos ir religinės literatūros kūrinius, žinomas ir kaip ateitininkų, blaivininkų ir kitų organizacijų himnų autorius.

Jurgis Tilvytis gimė 1880 m. balandžio 20 d. Utenos apskrities Tauragnų valsčiaus Gaidžių kaime. Jis buvo vyriausias vaikas gausioje šeimoje. Iš viso šeimoje buvo 13 vaikų. Jauniausias sūnus buvo vėliau garsus rašytojas Teofilis. Jis savo prisiminimuose rašė, kad jo gimimo dieną buvo didelė puota, nes tą dieną Jurgis šventintas kunigu ir kartu buvo organizuotos jo, Teofilio, krikštynos.

Jurgis brendo tautinės romantikos laikais. Tada prasidėjo Lietuvoje tautinis atgimimas. Mokėsi Mintaujos gimnazijoje, bet iš jos 1896 metais buvo pašalintas už atsisakymą skaityti maldas rusų kalba. Kitų tautų katalikams buvo leidžiama melstis lotynų kalba, o protestantams vokiečių kalba. Jaunas moksleivis metė iššūkį carinės valdžios diskriminacinei politikai. Mokslus vėliau baigė carinėje Rusijoje.

1903 metais baigė Žemaičių kunigų seminariją ir įšventintas kunigu. Iš pradžių vikaravo Krinčine, Tauragnuose. Vėliau paskirtas vikaru į Pabiržę ir Pakruojį. Tose vietose ilgai neužsibuvo. 1908 metais prasidėjo jo ilgesnis kunigavimo laikotarpis. Tais metais jis paskirtas Paįstrio klebonu. Čia rado apleistą parapiją, ėmėsi naujos bažnyčios statybos darbų. 1910 m. atidaryta puiki, nors ir medinė Paįstrio bažnyčia. Jos vidų puošė garsiojo Lietuvos skulptoriaus Juozo Zikaro darbai. Savo darbus kun. J.Tilvytis aprašė poezijos kūrinyje „Palaimintas triūsas“. Ši knyga pasirodė 1912 m.

1910 m. pasirodė poezijos rinkinys „Paįstriečiai“. Kunigas J.Tilvytis savo pseudonimu pasirinko Žalvarnio slapyvardį. Knygoje „Paįstriečiai“ aprašė Paįstrio gyventojus. Kai kurie jo eilėraščiai tapo liaudies dainomis. Paįstriečiai mėgo dainuoti jo dainas „Žiba mano trys sesytės“, „Sunk man gyvent, vien bėdos, nelaimės“, „Švytuoja jau rėsvas Sirvydžių miškelis“.

Pirmas jo didelis literatūrinis darbas buvo „Dienelei brėkštant“. Skirtingai nurodoma jo išleidimo data. Teofilis Tilvytis rašė, kad jis išleistas dar spaudos draudimo metu, 1903 metais. Vėlesni šaltiniai nurodo kitą datą - 1909 metus. Jis taip pat aktyviai bendradarbiavo lietuviškoje spaudoje. Rašė atsiminimus, poeziją į „Šaltinį“, „Viltį“, „Draugą“, „Bažnytinę apžvalgą“ , „Lietuvių laikraštį“ , „Panevėžio balsą“ ir kitus laikraščius bei žurnalus. Dirbdamas Paįstryje J.Tilvytis įsteigė „Saulės“ draugijos mokyklą, įkūrė biblioteką ir skaityklą. Ėmėsi aktyviai propaguoti blaivybės judėjimą ir čia įkūrė blaivybės draugijos skyrių. Jo rūpesčiu įkurtos ir kitos katalikiškos organizacijos. Stipriausia blaivybės draugija vienijo apie 200 narių.

Nuo 1916 m. kunigavo Šėtos miestelyje. Čia paskirtas bažnyčios rektoriumi. Šiame miestelyje įsteigė pradžios mokyklą, vėliau progimnaziją. Buvo vienas iš valsčiaus steigėjų ir kurį laiką buvo valsčiaus viršaitis (vienas pirmųjų viršaičių Lietuvoje). Tuo metu jau pradėjo kurtis Nepriklausoma Lietuvos valstybė. Kun. J.Tilvytis organizavo savanorius, kurie turėjo ginti besikuriančią valstybę. Daug prisidėjo ir prie milicijos organizavimo Šėtoje. Reikėjo kovoti su įvairiais plėšikais. Besitraukianti iš Lietuvos vokiečių valdžia mažai besirūpino saugumu.

1922 m. - naujas posūkis jo bažnytinėje veikloje. Jis visą turtą paaukojo seserims kazimierietėms, pats įstojo į vienuolių Marijonų ordiną ir išvyko į Marijampolę. Čia išbuvo iki 1927 metų. 1927 metais atvyko į Panevėžį. Vyskupas K.Paltarokas jį paskyrė Marijonų vienuolijos, įkurtos Panevėžyje, viršininku.

1927 metais liepos 9 dieną paskirtas Šv.Trejybės bažnyčios rektoriumi. Ši bažnyčia perduota vienuoliams marijonams. Čia jis tapo misionieriumi. Jis rinko iš šventorių gatvių elgetas ir steigė jiems prieglaudas. Tose prieglaudose jie dirbdavo nesudėtingą darbą. Tuo metu Panevėžyje buvo tik viena prieglauda. Rūpinosi ir našlaičiais vaikais. Jiems taip pat steigė prieglaudas. 1930 m. Panevėžio mieste jau buvo penkios našlaičių ir senelių prieglaudos. Kunigas buvo sugalvojęs originalų vežimėlį. Jis važinėdavo po miestą ir rinkdavo aukas. Visi miestiečiai galėjo mesti į tą vežimėlį jiems nebereikalingus daiktus, drabužius ar buities reikmenis. Panevėžio spaudoje jis skelbė vargšų pavardes, tai padėjo pritraukti daugiau lėšų. Kartu atkrisdavo tie, kuriems pagalba nebuvo labai reikalinga. 1928 m. ėmė vadovauti Šv.Vincento ir Paulo draugijai, kuri rūpinosi tų prieglaudų priežiūra. Buvo draugijos valdybos pirmininkas. Valdybai priklausė aktyvūs panevėžiečiai: inžinierius J.Barisas, knygyno savininkas J.Masiulis ir kiti autoritetingi asmenys.

Gyvenime kunigas J.Tilvytis buvo linksmas, geras humoristas. Save skelbė ubagų karaliumi ir sakė, kad jokios svietiškos galybės nuo to sosto nenuversią. 1927 m. rugsėjo 8 d. buvo išrinktas Panevėžio ateitininkų rajono organizacijos Dvasios vadu. Nuo 1928 m. dirbo tikybos mokytoju Panevėžio amatų ir ruošos mokykloje. Ši mokykla buvo globojama katalikiškų organizacijų. Jis dirbo ir Švč. Trejybės bažnyčios rektoriumi. Čia rūpinosi bažnyčios remonto reikalais. Kaip rašė Panevėžio spauda 1930 m. rugsėjo mėnesį: „Bažnyčios bokštas taip pataisytas, kad ji nebūtų panaši į cerkvę“. J.Tilvytis aktyviai bendradarbiavo su miesto savivaldybe, dalyvavo Katalikų veikimo centro veikloje Panevėžyje.

Didelis darbų krūvis alino kunigo sveikatą, silpo širdis. 1930 metais pasirodė didžiausias kun. J.Tilvyčio darbas „Giesmynas“. Tai beveik 500 puslapių darbas. Jame sudėta 322 giesmės, iš jų 94 giesmės paties kunigo sukurtos. 1931 metai jo gyvenime buvo lemtingi. Gruodžio 23 dieną mirė vienuolis marijonas, Marijonų bažnyčios zakristijonas Gabrielius Gylys. Kūčių dieną, gruodžio 24-ąją, vyko jo laidotuvės. Jose pamokslą sakė kunigas, vienuolis J.Tilvytis. Paskutiniai jo žodžiai buvo „Budėkite tad, nes nežinote nei dienos, nei valandos...“ Tai buvo Kristaus žodžiai. Vienuolis J.Tilvytis ir mirė tardamas tuos žodžius. Jis palaidotas Marijampolėje gruodžio 27 d.

1934 m. Molainių gatvė Panevėžyje pavadinta kunigo Jurgio Tilvyčio vardu. Šioje gatvėje telkėsi prieglaudų pastatai Panevėžyje. 1936 m. rugsėjo mėnesį Ramygalos gatvės kapinėse, kur jis mirė sakydamas pamokslą, pastatytas dirbtinio balto marmuro paminklas. Buvo ir pageidavimų jo palaikus perkelti iš Marijampolės į Panevėžį ir palaidoti prie šio paminklo. Paminklą pašventino marijonas tėvas T.Senkus.