Merkinės Venera - karaliaus favoritė Jadvyga Luškovska

Prisipažinsiu, kad šią citatą, paimtą iš J.Kudirko-Kudirkienės knygos „Valdovų meilės pėdsakais", nieko nesuprasdamas skaičiau kelis kartus. Suintriguotas iš naujo ėmiau versti istorijos vadovėlius, įvairias publikacijas apie karaliaus Vladislovo Vazos valdymo laikotarpį. Viską, ką sužinojau apie Vladislovo Vazos ir Jadvygos Luškovskos meilės istoriją, žodžiais „nuostaba" arba „apstulbimas" neapibūdinčiau, nors tame ir būtų daug tiesos. Greičiau tai buvo apmaudas, kodėl tragediją „Romeo ir Džiuljeta" parašęs V. Šekspyras ar „Trijų muškietininkų" autorius A.Diuma negimė Lietuvoje.

Bet pradėkime viską iš pradžių. Niekas kitas, be Vladislovo Vazos, Abiejų Tautų Respublikos, gyvavusios nuo Liublino unijos 1569 m. iki XVIII a. pabaigos, laikais negimė ir nemirė dabartinės Lietuvos teritorijoje. Antra, su Vladislovu Vaza baigėsi Abiejų Tautų Respublikos „aukso amžius".

Tačiau šio rašinio tikslas - ne aprašyti mūsų valdovo vykdytą politiką, karo žygius ar pergales, o papasakoti karališkos meilės, vertos geriausių Holivudo aktorių vaidmenų, istoriją.

Karaliaus Žygimanto Vazos sūnus, kaip būsimasis sosto įpėdinis, mirus motinai, buvo auklėjamas griežtai. Užaugęs gerai jodinėjo, mokėjo naudotis ginklais, buvo aistringas medžiotojas. Būdamas trisdešimties karalaitis, prisidengdamas svetimomis pavardėmis, kartu su bičiuliu, Lietuvos didžiuoju kancleriu A.S.Radvila, leidosi į kelionę po Vakarų Europą. Nyderlanduose jo portretą nutapė garsusis Peteris Paulius Rubensas, o Romoje popiežius Urbonas VIII jį apdovanojo kalaviju. 1632 metais, mirus tėvui, Vladislovas Vaza buvo išrinktas Lenkijos karaliumi ir Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu.

Na, o mūsų pasakojimas prasideda 1634 m. rudenį, kai po pergalingo karo puikiai atrodantis ir nepaprastai gražus vyras Vladislovas Vaza su svita atvyko į Lvovą. Vargu ar šventiškai valdovo atvykimo proga išgražintame mieste ir centrinėje aikštėje išsipuošusių miestelėnų minioje karalius galėjo pastebėti į jį iš balkono įdėmiai žvelgiančias dvi moteris. Tai buvo Ana Luškovska su savo gražuole dukterimi Jadvyga. Ana po vyro pirklio mirties paveldėjo galybę skolų ir tik keleto ištikimiausių draugų dėka stengėsi su dukra išgyventi.

Oficialus karaliaus ir Lvovo aukštuomenės susitikimas, kuriame dalyvavo ir dvi paminėtos moterys, įvyko kitą dieną. Jadvyga iškart taip patraukė Vladislovo Vazos žvilgsnį, kad šis beveik nenuleido nuo jos akių. Akimirksniu išsprendęs visas šios šeimos finansines problemas, valdovas paprašė, kad Jadvyga kuo greičiau persikeltų į jo karališkus apartamentus ne tik Lvove, bet ir Varšuvoje.

Iš Vladislovo Vazos ir Jadvygos meilės po metų gimęs sūnus Vladislovas Konstantinas Vaza dar labiau sustiprino abipusius santykius. Karalius Jadvygą laikė savo oficialia žmona. Daugelis užsienio svečių būdavo sužavėti ne tik karaliaus meilužės grožiu, bet ir jos manieromis, protu bei gudrumu. Kita vertus, visos šios savybės tarp vietinių karaliaus aplinkos šlėktų kėlė pavydą ir pyktį. Žiūrėdami į akis ir viešumoje kreipdamiesi „kilnioji ponia", šie žmonės tarpusavyje ją vadino paleistuve (tai dar nebuvo pats blogiausias žodis jų terminologijoje). Graži ir protinga, turinti didelės įtakos, bet neturinti „mėlynojo kraujo", karaliaus favoritė kėlė nesibaigiančias apkalbas rūmų dvariškių aplinkoje. O štai čia priėjome prie istorijos vietos, kuriai tiktų populiari sovietmečio muzikos atlikėjos A.Pugačiovos daina „Karaliai viską gali". Valdovai, sprendžiantys valstybių, tautų likimus, negali susituokti su mylima, bet nekilminga moterimi. Taip nutiko ir Vladislovui Vazai. Spaudžiant aplinkai ir užsienio monarchams, jis 1637 m. buvo priverstas susituokti su Galicija Renata Hesburgaite. Tačiau tai nepakeitė karaliaus santykių su Jadvyga, kuri gyveno vienu aukštu aukščiau virš Vladislovo Vazos žmonos apartamentų. Nenuostabu, kad tai sužinojusi Galicija Renata vyrui iškėlė ultimatumą, kad tos moters čia neturi likti, kitaip ji tuoj pat išvyks tėviškėn į Vieną.

Pagal to meto monarchų protokolą, tai jau grėsė valstybių karu. Karalius turėjo nusileisti, bet tai nereiškė, kad Vladislovas Vaza išsižada didžiosios savo gyvenimo meilės. Dvidešimt septynerių Jadvygą Luškovską jis formaliai ištekino už Jono Vypskio, priskirdamas jam valdyti Merkinės žemes, kuriose labai mėgo medžioti visi LDK didikai.

J.Vypskis, kuris sutiko karaliaus meilužės sutuoktinį vaidinti tik už pinigus, tapo dvariškių pajuokos objektu. Jo seniūnavimo laikotarpiu Merkinės seniūnato raštus savo parašu tvirtindavo už penkiolikos kilometrų Mardasavo medžioklės karališkame dvare įsikūrusi Jadvyga Vypska.

Tuo metu karalius Vladislovas Vaza vis dažniau vykdavo į medžiokles Dzūkijoje, kur užtrukdavo kelias savaites, o tai tiesiog siutindavo karalienę.

Karalius, vykdamas medžioti į Merkinę, kartą pasiėmė ir savo pamokslininką, Vilniaus universiteto profesorių M.K.Sarbievijų. Pasakojama, kad šis lotyniškai rašęs ir „sarmatų Horacijumi" pramintas poetas, paveiktas Merkinės apylinkių grožio, parašė savo garsiausią poemą „Miško žaidimai" (Silviludia). Bet mūsų pasakojime svarbiausia tai, kad čia su karaliumi aplankęs Jadvygą ir apstulbęs nuo moters grožio, „pakrikštijo" ją Merkinės Venera.

Tuo metu Vladislavui Vazai šeimyninis gyvenimas nesisekė. Galicija Renata jam pagimdė du vaikus, tačiau nė vienas iš jų neišgyveno. Karalius mėgo žiaurią pramogą - lokių pjudymą, kas jo šeimai, tarsi likimo pirštas, ir atkeršijo. 1644 m. Vilniaus Žemutinėje pilyje trečiojo vaiko besilaukiančią karalienę mirtinai sužeidė sužeistas lokys. Po kelių dienų mirė ne tik ji, bet neišgyveno ir turėjusi gimti Galicijos Renatos dukra.

Su antrąja žmona, prancūze Liudvika Marija Gonzaga (vedė 1645 m.), Vladislovas Vaza vaikų neturėjo. Tad vieninteliu jo karališkojo kraujo turinčiu palikuoniu buvo tik Jadvygos Luškovskos pagimdytas Vladislovas Konstantinas, kuriam finansinės paramos tėvas nenutraukė visą gyvenimą.

Mirus vyrui, Jadvyga persikėlė gyventi į seniūnijos rezidenciją Merkinėje. Dabar, Vladislovui Vazai vykstant medžioti į tuos kraštus, kartu reikalaudavo keliauti ir antroji karaliaus žmona Liudvika Marija Gonzaga. Tačiau valdovas, vykdamas pas savo didžiąją gyvenimo meilę Jadvygą, karalienę sugebėdavo „pamiršti" šalia Merkinės esančiame Mardasavo karališkajame dvare.

Lemtingąją savo mirties dieną, 1648 m. balandžio 30-ąją, Vladislovas Vaza, palikęs Vilniuje pasiligojusią žmoną, karalienę Liudviką Mariją, išvyko į Merkinę. Medžioklės metu pasijutęs blogai ir nujausdamas savo mirtį, karalius liepė jį vežti ne į Vilnių, o į Merkinę. Čia po keliolikos dienų, merdėdamas šalia didžiosios gyvenimo meilės Jadvygos, karalius atidavė savo dvasią Dievui.

Urna su Vladislovo Vazos širdimi palaidota Vilniaus Arkikatedroje, po karališkąja koplyčia esančioje kriptoje. Šalia stovi ir sarkofagas su Barboros Radvilaitės palaikais. Žygimanto Augusto sesuo buvo Vladislovo Vazos močiutė.

Galvoju, kad karaliaus Vladislovo Vazos ir Jadvygos meilės istorija ne ką prastesnė už Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės meilę.