M.Lukšienės tėvas - Stasys Matjošaitis-Esmaitis

Tai buvo jo gyvenime pirma kelionė, nuo kurios prasidėjo ilgas ir prasmingas kūrėjo gyvenimas. Po aštuonerių metų, praleistų mokytojaujant Lenkijoje, 1905 metais S.Matjošaitis grįžo į Lietuvą ir tais pačiais metais dalyvavo pirmajame Lietuvos mokytojų suvažiavime. Jame pagrindinė svarstyta tema - lietuviškos mokyklos sukūrimas - mokymo programų rengimas, mokytojų ugdymas, vadovėlių leidyba ir visi kiti švietimo reikalai. Visų šių rūpesčių našta gulė ir ant S.Matjošaičio pečių. Netrukus jis pradėjo mokytojauti Žemaitkiemio pradinėje mokykloje (Ukmergės apskr.), bet neilgai čia užsilaikė. Už lietuvybės skleidimą buvo atleistas iš darbo. Jam pavyko rasti darbą Kauno Šančių „Saulės“ švietimo draugijos pradinėje mokykloje. Čia jis mokė ne tik vaikus, bet ir suaugusius, organizavo viešus ir slaptus susirinkimus, paskaitas, spektaklius, išvykas. Subūrė chorą iš Šančių ir Aleksoto jaunimo. Dėstė Juozo Vokietaičio suorganizuotuose mokytojų rengimo kursuose. Rūpinosi, kad būtų kuo daugiau mokyklų, kuriose dėstoma lietuvių kalba.

Tačiau 1908 m. S.Matjošaitis vėl buvo priverstas kraustytis iš Šančių dėl tų pačių priežasčių. Išvyko į Vilnių, ten su Mykolu Biržiška ir Gabriele Petkevičaite trumpai dirbo „Vilniaus žinių“ redakcijoje. Tų pačių metų pabaigoje išvyko į Rygą, priglaudusią daug iš Lietuvos pasitraukusių lietuvių inteligentų. Rygoje S.Matjošaitis susitiko su kitais garsiais pedagogais Pranu Mašiotu ir Marcelinu Šikšniu. Kartu dalyvavo lietuvių draugijų „Žvaigždė“ ir „Kanklės“ veikloje. Redagavo laikraštį „Rygos garsas“, rašė straipsnius į leidinius „Rygos naujienos“ ir „Lietuvos ūkininkas“. 1908-1911 metais dirbo Rygos Pašalpos draugijos mokyklos mokytoju. Nors tuo metu Rygoje gyveno ir dirbo nemažai lietuvių (per 6500) ir vyko aktyvi lietuviška švietėjiška veikla, tėvynės ilgesys buvo nenumaldomas. 1911 m. S.Matjošaitis grįžo į Lietuvą ir tų pačių metų šlapią rudenį iš Kuršėnų stoties „atbrido“ į Šiupylių bažnytkaimį (Šiaulių apskr.), kurio pagrindiniai „švietimo ir kultūros“ centrai buvo bažnyčia ir alaus darykla su smukle.

S.Matjošaičiui atvykus mokytojauti į Šiupylius, nejučiomis, bet gana sparčiai ėmė daug kas keistis. Jo iniciatyva buvo pastatyta nauja mūrinė pradinė mokykla, šiupyliškius pasiekdavo pažangi lietuviška spauda.
1917 metais S.Matjošaitis atsidūrė Voroneže. Čia įsitraukė į Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti veiklą, rūpinosi lietuviškų knygų leidyba. 1918 m. parengė ir išleido elementorių „Sakalėlis“, kuris nepriklausomoje Lietuvoje sulaukė daugiausia leidimų. Tais pačiais metais grįžo į Vilnių, kur skleidė lietuvybę lenkų okupuotame Vilniaus krašte. Dirbo Lietuvos socialdemokratų partijos laikraščio „Darbo balso“ redakcijoje, Švietimo ministerijoje - rūpinosi pradiniu švietimu, organizavo pirmąjį visuotinį Lietuvos mokytojų suvažiavimą, kuris numatė svarbiausias lietuviškų mokyklų gaires. 1919 m. su Juozu Tumu-Vaižgantu leido „Nepriklausomą Lietuvą“, o ją uždarius - „Vilniaus aido“ dienraštį.

Apie S.Matjošaičio straipsnius prof.Magdalena Karčiauskienė rašo: „Tuo metu Matjošaitis paskelbė vertingų straipsnių apie pradinį ugdymą, propagavo „aktyviosios mokyklos“ idėjas, kraštotyrinį, vaizdumo bei vaikų kūrybingumo ir aktyvumo principus, kurie ypač svarbūs ugdant gimtąją kalbą. Pasisakė prieš ankstyvą gramatikos mokymą ir piktnaudžiavimą diktantais. Pabrėžė ugdymo integraciją bei koreliaciją, būtinumą derinti protinį, fizinį, estetinį auklėjimą su darbo įgūdžių lavinimu, pavyzdžiui, mokant piešti, lipdyti ir pan., kartu ugdyti kalbą, skatinti įvairių rūšių pasakojimus. Šias pedagogines mintis siekė įgyvendinti ir savo elementoriuje“.

S.Matjošaitis aktyviai dalyvavo Lietuvių mokslo draugijos (LMD) ir LMS veikloje bei Vilniaus krašto lietuvių kultūriniame gyvenime. 1922 m. - „Kultūros“ bendrovės steigėjas, 1924 m. išrinktas Lietuvių mokslo draugijos valdybos nariu, 1925 m. - Vilniaus lietuvių klubo valdybos nariu, 1926 m. organizavo lietuvių ūkininkų suvažiavimą Vilniuje. 1927-1929 m. bendradarbiavo leidinyje „Vilniaus šviesa“. Iki 1933 m. S.Matjošaitis mokytojavo Vilniaus mergaičių ir Vytauto Didžiojo gimnazijose, dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą, Lietuvos istoriją bei piešimą. Parašė piešimo vadovėlį „Veidrodėlis“ (1921 m.), istorijos vadovėlį „Lietuvos istorijėlė“ (1931 m.) ir keturias „Sakalėlio“ knygas.

Per tą aktyvios visuomeninės, švietėjiškos ir pedagoginės veiklos laikotarpį S.Matjošaičio gyvenime įvyko ir asmeninių pasikeitimų - 1924 m. jis vedė Juliją Janulaitytę-Biliūnienę, Jono Biliūno našlę. J.Biliūnienė-Matjošaitienė 1905-1906 m. revoliucinių įvykių metu aktyviai dalyvavo Lietuvos socialdemokratų partijos veikloje. 1912-1914 m. gyveno Vienoje, kur 1913 m. gimė duktė Meilutė Matjošaitytė. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, grįžo į Lietuvą, bet netrukus 1915 m. pasitraukė į Voronežą, kur dirbo dantų gydytoja lietuvių bendruomenėje. 1918 m. grįžo į Vilnių ir dirbo sanitarijos draugijoje.

M.Matjošaitytė neabejotinai paveldėjo visas geriausias tėvų savybes ir drąsiai žengė tėvų pramintais keliais: 1931 m. baigė Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnaziją, 1931-1938 m. studijavo lituanistiką Kauno Vytauto Didžiojo universitete. Vėliau M.Matjošaitytė-Lukšienė visą savo gyvenimą paskyrė pedagogikai - tapo habilituota socialinių mokslų daktare, profesore, Lietuvos mokyklos istorijos tyrinėtoja, pedagoginės antologijos, naujos mokymo koncepcijos kūrėja, viena iš švietimo reformos autorių, lietuvių literatūros tyrinėtoja.

1927 m. Matjošaičių šeimoje gimė ir sūnus Saulius Matjošaitis. 1931 m. J.Biliūnienė-Matjošaitienė su dukra Meilute ir sūnumi Sauliumi persikėlė gyventi į Kauną. Kai 1933 m. lenkų valdžia mokytoją S.Matjošaitį ištrėmė iš Vilniaus, jis taip pat persikėlė į Kauną ir apsigyveno su šeima. Čia toliau tęsė pedagoginę veiklą. „Spaudos fondo“ bendrovė išleido dar keturias paskutines jo parengto lietuviško elementoriaus „Sakalėlis“ dalis.

Didžiausias S.Matjošaičio-Esmaičio nuopelnas Lietuvos švietimui - aštuonių dalių „Sakalėlio“ knygos (1918- 1942 m.), orientuotos šešiametei pradinei mokyklai. „Sakalėlio“ elementorinė dalis sulaukė net 32 leidimų, kitų dalių leidimų buvo kiek mažiau - per 20. „Sakalėlio“ autorius siekė, kad mokymas būtų vaizdingas, patrauklus, praktiškas, žadinantis mokinio kūrybingumą.  Nuo pat pirmųjų „Sakalėlio“ leidimų vyravo žaismingo turinio, patrauklios formos, mokinių lengvai skaitomi elementorinio ir poelementorinio vadovėlių tekstai. Tekstai sėkmingai derinami su grožine ir liaudies kūryba. S.Matjošaitis-Esmaitis aiškiai pasisakė prieš moralizuojančius tekstus, siekė į skaitinius įtraukti geriausių rašytojų kūrinius. Autorius skiepijo pradinių mokyklų mokiniams pagarbų požiūrį rašytojo kūrybai ir asmenybei, lietuvių tautosakai. Paskutiniuose vadovėlio leidimuose Esmaitis pateikė dar daugiau lietuvių vaikų literatūros prozos ir poezijos kūrinių. „Sakalėlį“ iliustravo žinomi to meto dailininkai: Vytautas Kazimieras Jonynas, Jonas Juozas Burba, Liudas Truikys. Esmaičio „Sakalėlis“ buvo labai populiarus ir plačiai vartojamas tarpukario Lietuvos mokyklose, su kuriuo užaugo ne viena mūsų tautos karta. Dar ir šiandien garbūs muziejaus lankytojai su nostalgija prisimena „Sakalėlį“, o drauge ir savo prabėgusią nepakartojamą jaunystę...

Esu įsitikinusi ir nuolatos pakartoju, kad tik gerbdami savo tautos istorinę atmintį - žmones, dirbusius ir daug nuveikusius lietuvių tautinės kultūros ir švietimo srityje - kuriame savo kartos ateitį...

Parengta pagal dienraščio „Respublika“ priedą „Nacionaliniai vertybių rinkimai“