Moteris - epocha

1819 m. birželio 24-ąją Kensingtono rūmuose Kenterberio arkivyskupas krikštijo mažylę, kuriai sukako lygiai mėnuo. Mergaitei buvo suteikti du vardai - Viktorija, kaip motinos, ir Aleksandrina - pagal krikštatėvį, Rusijos imperatorių Aleksandrą I. Europoje visai neseniai nugriaudėjo Napoleono karai, ir Anglijos karališkoji šeima jautė dėkingumą Rusijos valdovui už pagalbą kovojant su Prancūzijos imperatoriumi. Gerų santykių laikotarpis truks neilgai ir Aleksandro krikštaduktė, įžengusi į sostą, pasistengs neprisiminti savo antrojo vardo.

Kūdikis pagal užsakymą

Viktorija Aleksandrina pasaulį išvydo „pagal užsakymą“. XIX a. pradžioje Didžiosios Britanijos karališkojoje šeimoje tvyrojo maišatis. Formaliai monarchu buvo laikomas Jurgis III, tačiau nuo 1811 m., susirgęs sunkia psichikos liga, jis tapo neveiksnus. Jurgis III susilaukė 15 vaikų, tačiau vienintele teisėta jo įpėdine buvo anūkė Velso princesė Šarlotė. 21 metų princesė mirė gimdydama, neišgyveno ir kūdikis. Virš imperijos pakibo dinastinės krizės šešėlis. Vieni Jurgio III sūnūs buvo bevaikiai, kiti jau nejauni, bet vyriausiasis brolis Džordžas, ėjęs regento pareigas, pastariesiems kategoriškai įsakė nedelsiant vesti ir pagimdyti įpėdinį. Vykdydamas šį įsakymą, ketvirtasis Jurgio III sūnus, princas Edvardas Augustas, 1818 m. vedė Saksonijos-Koburgo-Zalfeldo hercogo Franco dukterį Viktoriją. Jaunikiui buvo 51 metai, nuotakai beveik 32. Be to, Viktorija buvo našlė su dviem vaikais. Bet tokios smulkmenos nebeturėjo reikšmės - ji galėjo gimdyti, o visa kita buvo nesvarbu. 1819 m. gegužės 24-ąją Viktorija pagimdė mergaitę. Tėvų džiaugsmui medikai pareiškė, kad kūdikis yra visiškai sveikas. Taip, tai nebuvo berniukas, bet susiklosčiusioje situacijoje rinktis nebuvo iš ko.

Gimusi Viktorija Aleksandrina buvo penktoji eilėje į sostą. Bet jau po 8 mėnesių tapo ketvirtąja - tėvas, princas Edvardas, mirė nuo pneumonijos. Jai buvo 10 metų, kai mirus vienam dėdei, Jurgiui IV, ir į sostą įžengus kitam dėdei, Vilhelmui IV, ji tapo sosto įpėdine.

Princesė buvo auklėjama pagal griežtą motinos sugalvotą sistemą: Viktorija niekada nelikdavo viena, neturėjo atskiro miegamojo, su mokytojais kasdien daug valandų mokėsi kalbų, aritmetikos, muzikos ir tapybos, nesilankydavo aukštuomenės pasilinksminimuose, jai buvo draudžiama verkti kitiems matant ir kalbėtis su nepažįstamais žmonėmis. Vėliau motinos „kieta ranka“, vadinamoji Kensingtono sistema, jaunystėje patirti apribojimai paveiks Viktorijos požiūrį į visuomenės moralės normas apskritai. Valdant Viktorijai, atsirado griežtas piliečių elgesio visuomenėje reglamentas.

„Vadinasi, aš - karalienė“

1837 m. birželio 20-ąją Viktorija dienoraštyje įrašė: „6 valandą mama mane pažadino ir pasakė, kad atvyko Kenterberio arkivyskupas ir lordas Koningemas, jie nori mane matyti. Atsikėliau iš lovos, nuėjau į savo svetainę (vien su chalatu) ir priėmiau juos viena. Lordas Koningemas man papasakojo, kad mano vargšo dėdės karaliaus jau nebėra, šį rytą 12 minučių po dviejų jis mirė, vadinasi, aš - karalienė.“ Viktorija buvo karūnuota 1838 metų birželio 28-ąją. Ji tapo pirmąja monarche, savo rezidencija pasirinkusi Bakingemo rūmus.

Pagal įstatymus jaunoji karalienė privalėjo susirasti vyrą, su kuriuo galėtų susilaukti palikuonių. Tačiau Viktorijos nežavėjo vedybų perspektyva. Kalbėdamasi su artimais žmonėmis ji prisipažindavo, kad labai pavargo nuo motinos priežiūros, bet santuoką laikė „šokiruojančia alternatyva“.

1839 m. į D.Britaniją atvyko delegacija iš Rusijos, vadovaujama caraičio Aleksandro. Gražuoliui su kaip nulietu kariniu munduru buvo 21 metai. Viktorijai sukako 20. Po pokylio Rusijos caraičio garbei Aleksandro adjutantas savo dienoraštyje įrašė: „Kitą dieną įpėdinis kalbėjo tik apie karalienę... Esu įsitikinęs, kad ir jai buvo maloni jo draugija.“ Po poros dienų jis parašė: „Caraitis man prisipažino, kad įsimylėjo karalienę ir neabejoja, kad ir ji jaučia jam tokius pačius jausmus...“ Bet viskas baigėsi gana proziškai. Jaunuoliams buvo priminta, kad pareiga yra svarbesnė už asmeninius jausmus, leista atsisveikinti ir po to jie buvo fiziškai atskirti.

Albertas

Netrukus Viktorijai buvo pasiūlyta politikų požiūriu tinkamesnė jaunikio kandidatūra - 20-mečio Alberto Franco Augusto Emanuelio iš Saksonijos-Koburgo-Gotos dinastijos, kuris buvo jos pusbrolis. Viktorija buvo mačiusi Albertą ir anksčiau, o dabar į jį nukreipė visus savo neišeikvotus mergaitiškus jausmus. Po penkių dienų Viktorija pati pasiūlė Albertui ją vesti. „Aš būsiu laimingas, galėdamas savo gyvenimą praleisti šalia jūsų“, - atsakė vaikinas.

1840 m. vasario 10-ąją jie tapo vyru ir žmona. Dabar sunku patikėti, kad ir balta suknelė, ir šydas, ir gėlė jaunikio atlape, ir net klasikinis vestuvinis tortas - tai ne duoklė protėvių tradicijoms, o jaunos ir įsimylėjusios Anglijos karalienės Viktorijos sumanymas, iškart tapęs klasika ir sektinu pavyzdžiu. Iki tol nuotakos rinkdavosi kitokių spalvų sukneles.

Albertas tapo Viktorijos gyvenimo meile. Ji bjaurėjosi nėštumu ir žindymu, nejuto šiltų jausmų naujagimiams, bet vis dėlto per septyniolika metų vyrui pagimdė devynis vaikus. Albertas niekada nerodė tokios aistros, bet buvo patikimas draugas, patarėjas, padėjėjas. Pasižymėdamas enciklopedinėmis žiniomis, jis visada buvo pasirengęs žmonai suteikti reikalingos informacijos. Albertas daug laiko skyrė mecenavimui, rūpinosi žmonių buitimi, švietimu. Jis organizavo naujų mokyklų statybą, skatino įvairiausių techninių naujovių kūrimą ir pratino prie jų žmoną. Viktorija bijojo važiuoti geležinkeliu, bet vyras įveikė jos priešišką nusistatymą. Su Albertu Viktorija galėjo sau leisti būti tiesiog silpna moterimi. Sutuoktinių santykiai tapo vos ne pavyzdinės šeimos etalonu - nei neištikimybės, nei skandalų, nei menkiausių santuokos šventumą teršiančių gandų.

1861 m. gruodžio 14 d. vyrui mirus, Viktorijos sielvartui nebuvo ribų. Nuo tos dienos ji visada rengdavosi juodai ir retai pasirodydavo viešumoje. Ji buvo praminta „Vindzoro našle“. Vyrui pastatydino prabangų mauzoliejų, visoje šalyje statė jam paminklus, stengėsi tęsti jo pradėtus darbus - steigė naujas mokyklas, muziejus ir ligonines. Garsioji Londono koncertų salė „Albert Hall“ taip pat pavadinta Viktorijos vyro vardu.

Viktorijos epochos spindesys ir vargai

Karalienės Viktorijos valdymas - Britų imperijos klestėjimo ir didžiausios galios laikas. Viktorija, kiek galėdama palaikė viską, kas stiprino imperijos galią. Jos negąsdino kruvini karai, ji noriai priešindavo valstybes, jeigu tai buvo naudinga Anglijai. Jei reikėdavo paskandinti kraujyje maištingus airius arba sušaudyti indų sukilimo vadus, Viktorija net nemirktelėjusi pritardavo panašiems veiksmams. Valdant Viktorijai Didžioji Britanija tapo galinga imperija, pajungusia sau ketvirtadalį pasaulio.

Valdovė savo pavyzdžiu paskatino puritoniškos auklėjimo sistemos, pagarbaus požiūrio į šeimą formavimąsi visuomenėje, ir tuo iš esmės skyrėsi nuo ankstesnių karalių, garsėjusių amoraliais „žygdarbiais“, monarchiją paversdavusių pajuokų objektu.

Viktorijos laikais atsirado daug apribojimų norintiems susirasti porą. Apie 1870 m. 40 proc. bričių buvo netekėjusios: įvairiausi moraliniai ir etiniai draudimai baigdavosi tuo, kad susirasti tinkamą jaunikį buvo tiesiog per sunkus uždavinys. Anglų gydytojai galėjo ramiai gydyti vyrus, bet dėl moterų kildavo sunkumų. Kaip medikas galėjo nustatyti teisingą diagnozę, jeigu neturėjo teisės gerai apžiūrėti pacientės? Apie tai, kad dama nusirengtų jam matant, negalėjo būti nė kalbos. Tokie prietarai žmonėms kainuodavo gyvybes - didelis moterų mirtingumas britus po truputį privertė atsisakyti tabu.

Vis dėlto Viktorijos epochoje klestėjo architektūra, mada, literatūra, dailė ir muzika. 1851 m. Londone įvyko pirmoji Pasaulinė pramonės paroda. Šalies gyventojų skaičius padvigubėjo, miestuose atsirado vandentiekis, dujos, elektra, policija, asfaltuoti keliai, pirmasis pasaulyje metro, buvo statomi fabrikai ir tiesiami geležinkeliai, išrasta fotografija, atsirado guminės padangos, pirmieji pašto ženklai ir komiksai, pašto dėžutės ir siuvamosios mašinos. Viktorija skatino naujas technologijas ir jomis domėjosi. Jai valdant buvo priimtas Vaikų švietimo įstatymas ir masiškai steigiamos mokyklos.

„Europos močiutė“

Neoficialus Viktorijos titulas buvo „Europos močiutė“. Jos vaikai susigiminiavo vos ne su visomis Europos valdančiosiomis dinastijomis. 1896 m. Viktorija tapo ilgiausiai valdžiusia monarche Anglijos istorijoje - 63 metus, 7 mėnesius ir 2 dienas, o viršyti šį rekordą pavyko jos proproanūkei Elžbietai II, kuri soste sėdi jau daugiau kaip 65 metus.

Bet Viktorija pati suprato, kad su XIX amžiumi baigiasi ir jos laikas. Ji kruopščiai parengė savo laidotuvių scenarijų, nurodydama paguldyti ją į karstą aprengtą baltai, kaip tekėjo už mylimojo Alberto. 1901 m. sausio pradžioje karalienės sveikatos būklė labai pablogėjo, sausio 22-ąją Viktorija mirė. Britai labai pergyveno dėl karalienės mirties: dviejų ar net trijų kartų imperijos piliečiai neįsivaizdavo kitokio gyvenimo, nei valdant karalienei Viktorijai. Jos išėjimas simbolizavo epochos, į valstybės istoriją įėjusios kaip „aukso amžius“, pabaigą.

Karalienė Viktorija yra įamžinta daugybėje kultūros paminklų. Pagal jos biografiją nuolat kuriami filmai ir serialai, Viktorijos epochai skiriamos knygos ir muzikos kūriniai, Viktorijos vardu vadinami geografiniai objektai, miestai, valstijos, jis naudojamas botanikoje, astronomijoje, architektūroje. Imperatorės gimtadienis iki šiol yra Kanados nacionalinė šventė.