Muzikas, trisdešimt metų garsinęs Panevėžį

V.Paulauskas gimė 1886 m. Kaune, batsiuvio šeimoje. Kai jam suėjo 3 metai, tėvas išvyko į Braziliją, o motina Malvina Falkovska ištekėjo antrą kartą. 1899 m. Vladas Kaune baigė pradinę mokyklą, nuo vaikystės giedojo Katedros berniukų chore. Iš prigimties jis pasižymėjo absoliučia klausa. 1900-1904 m. muzikos mokėsi pas profesorių Juozą Naujalį, taip pat ir savarankiškai.

Darbinę biografiją būsimasis muzikas pradėjo dirbdamas Kauno gubernijos pradžios mokyklų direkcijoje, paskui Kauno traukinių depe raštininku. 1906 metais išvyko į Naumiestį vargonininkauti. Palangos progimnazijoje išlaikęs egzaminus pradinių mokyklų mokytojo cenzui gauti, 1909 m. jis buvo paskirtas „Saulės draugijos" Platelių pradžios mokyklos vedėju. Žemaitijoje V.Paulauskas sukūrė šeimą su Rozalija Balnyte, kurią vadino Rože, susilaukė trijų dukrų - Justinos, Eugenijos ir Elenos. Vėliau Panevėžyje jiems gimė ketvirtoji dukra Jadvyga ir sūnus Gediminas.

Platelių mokykloje tuo metu vyravo rusinimo politika, kuriai V.Paulauskas nepritarė. Bet ir jo nusistatymas aiškiai nepatiko rusų valdžiai. Todėl netrukus mokytojo darbą teko mesti.

Gyvenimas Panevėžyje

Nustojęs mokytojauti, 1913 metais V.Paulauskas atvyko į Panevėžį ir porą metų dirbo vargonininku. Čia jis su choru labai sėkmingai debiutavo atidarant dvarininko Stanislovo Montvilos pastatytą ir miesto kultūros reikmėms padovanotą teatrą. Tvirtos buvo V.Paulausko patriotinės nuostatos, jis garsėjo meile ir pagarba lietuviškam žodžiui.

Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, muzikas lankė „Saulės" draugijos kursus, mokėsi ir pas vokietį profesorių F.Krulą. Kartu jis dirbo bendrų dalykų ir muzikos mokytoju „Saulės" draugijos Panevėžio vyrų ir mergaičių gimnazijoje. 1918 m. rudenį drauge su kunigais Juozu Stakausku ir Kaziu Bizausku mieste įkūrė muzikos mokyklą, kurioje veikė fortepijono, smuiko, vargonų ir dainavimo klasės. Oficialiai mokykla buvo įregistruota kaip „Saulės" draugijos muzikos mokymo kursai.

Mokyklos, kurioje mokėsi 60 moksleivių, vadovu buvo paskirtas V.Paulauskas. Vokiečių valdžia gimnazijos ir muzikos mokyklos mokytojams algų nemokėjo, tad pedagogus išlaikė moksleivių tėvai. Tokiu sunkiu laikotarpiu muzikos mokykla sugebėjo išsilaikyti tik vienerius metus. Panevėžį užėmus raudonajai armijai, 1919 metų sausį mokyklos veikla nutrūko.

Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, V.Paulauskas dirbo Panevėžio komendantūroje orkestro kapelmeisteriu. Kadangi už šį darbą algos negaudavo, 1919 metais rugpjūčio pabaigoje įsidarbino Panevėžio iždinėje buhalteriu. 1919-1921 metais dirbo Panevėžio mokytojų seminarijoje ir lenkų gimnazijoje, bet dėl sveikatos iš mokytojų seminarijos buvo atleistas. 1921 metais pradėjo dirbti Panevėžio pradžios mokykloje, 1929-aisiais V.Paulauskas baigė Klaipėdos konservatoriją ir joje išlaikė egzaminus muzikos mokytojo cenzui gauti ir tais pačiais metais vėl pradėjo dirbti Panevėžio mokytojų seminarijoje.

Panevėžyje, Respublikos gatvėje 53, muzikas buvo pasistatęs namą, tačiau jame ilgai gyventi neteko.1935-aisiais namas buvo parduotas varžytynėse. Remiantis anūkės atsiminimais, V.Paulauskas buvo pasirašęs vekselį - jeigu skolininkas negrąžins skolos, tai grąžins jis. Tačiau skolininkui dingus, atsiskaityti teko V.Paulauskui. Jo namą perėmė Panevėžio savitarpinės pagalbos draugija. Už skolas parduotas buvo ne tik namas, bet ir pianinas, radijo aparatas, daug sukauptų vertingų daiktų. Buvo parduoti net ir suvenyrai, gauti už muzikinę veiklą. Netekęs stogo virš galvos, pedagogas apsigyveno Panevėžio pradžios mokykloje. Ši mokykla, 1919 m. Senamiesčio gatvėje pastatyta vietoj smuklės, veikė iki 1972 metų. Dabar pastatas nugriautas.

Įvairiapusė veikla

Daugiau kaip 30 metų V.Paulauskas garsino Panevėžio miestą muzikiniais pasiekimais. 1922 metais muzikas parašė didžiausią chorinį kūrinį „Žalgirio mūšis". Pirmąkart atlikta Rusnėje, Mažosios Lietuvos chorų konkurse, kantata sulaukė didelio pasisekimo.

Jis rinko lietuviškas dainas, būrė chorų kolektyvus, vadovavo garsiems Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios, Šaulių, Panevėžio valstybinės berniukų ir Lenkų gimnazijų, Mokytojų seminarijos, Miškų technikų ir Prekybos mokyklų, Darbo rūmų chorams. Muzikas įkūrė net kelis pučiamųjų orkestrus, paruošė repertuarą, su chorais dalyvavo ir dirigavo visose trijose (1924, 1928, 1930 m.) Lietuvos dainų šventėse.

V.Paulauskas mėgo Klaipėdos kraštą, todėl 1930 m. Juodkrantėje surengė dainų šventę. 1938 m. kartu su kitais Panevėžio muzikais organizavo regioninę dainų šventę Panevėžyje. Būdamas energingas ir veiklus, jis pats savo ar poetų žodžiais kūrė dainas, giesmes, kantatas, melodramas, maršus. Jis yra operetės „Kaminkrėtys ir malūnininkas" autorius, taip pat yra pastatęs ir kitų autorių operetes. 1937 m. sukurtą „Jūreivių maršą" jis padovanojo Ketvirtojo pulko orkestrui. Vieni populiariausių muziko kūrinių - „Nesek sau rožės prie kasų", „Savanorių maršas" ir kt.

V.Paulauskas bendradarbiavo Panevėžio spaudoje, „Mūsų krašte" ir kt. leidiniuose, jo plunksnai priklauso „Trumpa muzikos istorijos apžvalga" bei „Muzikos humoristika ir rimtis".

Dešimtmetis tremtyje

V.Paulauskas pasižymėjo kaip aktyvus patriotas, visuomenės veikėjas, buvo Panevėžio sąjungos Vilniui vaduoti narys, apdovanotas Lietuvos Didžiųjų kunigaikščių Gedimino, Vytauto Didžiojo, Šaulių žvaigždės ordinais.

Patriotinė muziko laikysena nepatiko sovietinei valdžiai. 1945 metų spalio 2 dieną jis buvo suimtas už tai, kad priklausė Lietuvos partizanų sąjungai. Per kratas pas jį rastos „Pergalės maršo" natos, parašytos išvijus raudonąją armiją iš Lietuvos 1941 metais. Už tai V.Paulauskas buvo nuteistas ir atsidūrė Komijoje, vėliau Mordovijos Javos lageryje. Išbuvęs tremtyje 10 metų, iš lagerio paleistas 1955-ųjų lapkritį. Kadangi jam nebuvo leista grįžti į Panevėžį, reikėjo rinktis kitą gyvenamąją vietą.

Grižęs iš tremties, V.Paulauskas trejus metus vadovavo chorams Kuktiškėse ir Kavarske. Muzikas mirė 1960 m. Kaune, palaidotas Petrašiūnų kapinėse.